Mano vardas Indrė. Turiu vyrą, du vaikus. Neseniai su vaikais vaikštinėjome parke ir šalia šiukšlių konteinerių pamatėme keistą moterį: ji lyg ir nebuvo panaši į benamę ar alkoholikę, tačiau kapstėsi šiukšlėse, ieškodama maisto. Man netgi truputį jos pagailo. Kai ėjome pro šalį, moteris pažvelgė į mane.
Jos akys buvo labai gražios, tačiau labai liūdnos. Paskui su vaikais grįžome namo. Vaikai nuėjo ruošti pamokų, o aš į virtuvę – gaminti vakarienę. Vėlai vakare, kai visi jau atsigulė miegoti, aš tiesiog gulėjau ir galvojau apie tą moterį. Ji nebuvo girtuoklė. Kur ji gyvena? Ar ji turi vaikų? Jei turi, kodėl jie nepadeda savo motinai?
Aš užaugau vaikų namuose. Man jau 30, turiu puikią šeimą, tačiau man visą gyvenimą trūko mamos. Kartais taip norėdavosi su kuo nors pasitarti, kad manęs kas nors pagailėtų ir nuoširdžiai užjaustų. Sekančią dieną nuvedžiau vaikus į mokyklą, pati ėmiausi tvarkyti butą, paskui pradėjau ruošti pietus.
Prisiminiau, kad nėra duonos. Nusprendžiau nueiti į parduotuvę. Reikia nupirkti ir dar kai ko. Nuėjau į parduotuvę, daug ko pasiėmiau. Priėjusi prie kasos pamačiau, kad neturiu piniginės. Pamaniau, kad išvis ją pamiršau namie.
Kol mąsčiau apie tai, prie manęs priėjo moteris. Ta pati, kuri ieško maisto šiukšlių konteineriuose. Jos rankose buvo mano piniginė.
– Tai jūsų! Mačiau, kaip pametėte! Imkite! – pasakė moteris.
– Oi, labai jums ačiū! Pinigų ten ne tiek ir daug! Tačiau piniginėje dar ir banko kortelės. Būtų daug problemų jas atstatant! – padėkojau moteriai ir nuėjau prie kasos atsiskaityti už pirkinius.
Eidama namo visą laiką galvojau apie tos moters poelgį: ji nepasiėmė mano piniginės, nors buvo aišku, kad pinigai jai labai reikalingi. Ne! Ji grąžino piniginę man. Pasidarė gėda, kad niekaip jai neatsidėkojau.
Pasiėmiau pinigus ir nuskubėjau atgal į parduotuvę. Moteris dar buvo ten. Jos krepšelyje gulėjo tik duona. Priėjau prie jos, paėmiau krepšelį ir ėmiau ten krauti produktus iš lentynų.
– Ką jūs darote? Nereikia! – bandė protestuoti moteris.
– Reikia! Išvadavote mane nuo daugybės problemų! Ačiū jums labai už tai! Turiu jums atsidėkoti. Neatsisakykite. Tai iš visos širdies. Iš parduotuvės išėjome kartu.
– Ačiū tau labai, dukrele!
Nuo šių žodžių iš mano akių ištryško ašaros. Manęs taip švelniai niekas niekada nevadino.
– Eime pas mane į svečius! Turiu paltą, jis beveik naujas. Man atrodo, jis puikiai jums tiks.
Moteris atsisakinėjo eiti su manimi, tačiau aš ją įkalbėjau. Padovanojau jai šiltas pėdkelnes, paltą, megztinį ir kojines. Paskui mes su ja pavalgėme. Veronika
Šimonienė papasakojo man, kas jai nutiko. Jos vyras mirė prieš 3 metus. Ji liko gyventi dviese su dukra, dukra įkalbėjo ją perrašyti buto dokumentus jai. Veronika taip ir padarė. O paskui dukra ėmė ir išvarė ją iš buto. Iš buto, kurį Veronika kadaise gavo iš gamyklos, kurioje pradirbo beveik 40 metų. Štai taip Veronika
Šimonienė tapo bename. Dukra net spyną bute pakeitė. Pasakodama tai, Veronika apsiverkė: juk ji gerai auklėjo savo dukrą, nieko jai negailėjo. O ji šitaip pasielgė.
Paskui Veronika padėkojo man ir išėjo. Kai ji išėjo, visąlaik apie ją galvojau. Galvojau apie siaubingą jos dukters poelgį. Man tai tiesiog netilpo galvoje: kaip galima išvyti iš namų tikrą motiną?! Kaip?! Aš apsiverkiau: taip buvo gaila Veronikos.
Vakare, kai iš darbo grįžo vyras, papasakojau jam apie Veroniką Šimonienę, papasakojau, kaip ji grąžino man piniginę. Paskui Sauliui papasakojau apie tai, kad Veroniką ištiko bėda, kad ji neturi kur gyventi.
Mano vyras puikus. Jis truputį pagalvojo ir pasiūlė Veronikai pagyventi pas mus. Mes kaip tik turime laisvą kambarį.
– Tik tu ją iš pradžių prižiūrėk. Tai gerai, kad ji tau piniginę grąžino – reiškia, sąžininga. Bet maža ką! Vis tiek būk atsargi. Peržiemos pas mus. O paskui perkelsime ją į senelių namus.
Labai apsidžiaugiau tokiu vyro sprendimu. Visą savaitę ieškojau Veronikos. Tačiau ji daugiau mūsų rajone nesirodė. Labai smarkiai dėl jos jaudinausi. Net ėmiau blogai miegoti naktimis.
Likus savaitei iki Kalėdų nutiko stebuklas: pagaliau sutikau Veroniką Šimonienę. Parsivedžiau ją namo. Ji ilgai negalėjo patikėti tuo, kad mes su vyru leidome jai pagyventi mūsų bute. Kalėdas sutikome jau kartu.
Praėjo 3 metai. Kaip mes visi džiaugiamės, kad pas mus gyvena tokia nuostabi moteris. Ji pakeitė man motiną, o mano vaikams tapo rūpestinga ir mylinčia močiute. Mano vaikai ją tiesiog dievina ir švelniai vadina bobute. Aš
Veroniką vadinu mama, o ji mane – dukrele. Veronika kepa skaniausius pyragėlius ir mezga visiems mums šalikus, kojines ir pirštines.
Esu labai dėkinga likimui už tai, kad jis dovanojo man tokią laimę – pažintį su tokia gera moterimi
