Lietuvoje ėmė vykti judėjimai prieš jėgas, bandančias ardyti Rytų Europos demokratijas. Įvyko Kultūros asamblėjos inicijuotas forumas „Kaip iššokti iš verdančio puodo“. Nors gyvename demokratinėje valstybėje, demokratijos išsaugojimo klausimai ir diskusijos pasigirsta vis garsiau, ar iš tiesų jau verta susirūpinti dėl Lietuvos demokratijos saugumo.
Gruodžio 5–6 d. Lietuvos kultūros asamblėjos iniciatyva Šiuolaikinio meno centre, Vilniuje, įvyko tarptautinis demokratinio pasipriešinimo forumas. Kultūros asamblėjos teigimu, dviejų dienų forume buvo kviečiama iš pirmų lūpų išgirsti apie tendencijas, mėginančias ardyti Rytų Europos demokratijas. Forumo svečiai aiškinosi, kokie veikimo būdai ir kultūrinio pasipriešinimo priemonės gali padėti tam atsispirti.
„Rugsėjį supratome atsidūrę tokiame pat verdančiame puode, kuriame jau kurį laiką kunkuliuoja daugelio Europos šalių visuomenės. Susibūrusi Lietuvos kultūros asamblėja savo pagrindinį reikalavimą Vyriausybei tąkart formavo remdamasi Sakartvelo, Moldovos, Vengrijos, Slovakijos kolegų patirtimis – šių šalių „virimo“ procesas jau yra itin intensyvus. Jų patirtys mums leido tiksliai suvokti ir įvardyti grėsmes, kurias radikalus, visuomenę skaldantis, prokremliškas populizmas kelia valstybės kultūrai, o tai reiškia – ir jos demokratijai, laisvei bei saugumui“, – Kultūros asamblėjos interneto svetainėje rašė vienas iš iniciatyvinės grupės narių, režisierius Karolis Kaupinis.
Nors gyvename demokratinėje valstybėje, visgi kultūros atstovai įžvelgia galimas grėsmes. Tam tikrų politinių partijų ir politikų veiksmai pro akis nepraslysta ir politologams. Dažniausiai jiems kliūva „Nemuno aušros“ lyderio Remigijaus Žemaitaičio veiksmai, kuriems pastaruoju metu net politologai paaiškinimų neranda.
Siūlo mokytis iš tų valstybių, kuriose demokratija su kiekviena diena miršta
Anot režisieriaus Karolio Kaupinio, forumo pavadinimas „Kaip iššokti iš verdančio puodo“ kilo žvelgiant į kitų valstybių visuomenes, „kurios kaip varlės po truputį verda ir nesupranta, kada bus prieitas taškas, kai grįžti atgal nebebus įmanoma demokratijos prasme. Į forumą buvo sukviesti protestų lyderiai, politologai ir tiriantieji žurnalistai iš įvairių Centrinės ir Rytų Europos šalių.
Aptarinėjamos valstybės ir jų patirtys buvo skeltos į dvi dalis, Lietuva tapo lyg viduriu tarp vienų ir kitų. Sakartvele, Moldovoje, Slovakijoje ir Vengrijoje, pasak K. Kaupinio, antidemokratinis procesas jau gerokai smarkiau pažengęs „nei mūsų atveju“, o Čekijoje, Latvijoje, Estijoje, Slovėnijoje, Kroatijoje, Serbijoje ir Lenkijoje situacija „dar šiek tiek neprivirusi iki mūsiškės temperatūros“.
„Aktyvistai arba žurnalistai iš Vengrijos ar Slovakijos, dalyvaudami forume, sako: „Taip, mes matėme, girdėjome, viską žinome, viską jau perėjome ir, tiesą sakant, jau esame išdirbę ir procesus, kaip su tuo kovoti, galime pasakyti, kas pavyksta, kas nepavyksta, ir tiesiog norime, kad Rytų europiečiai mokytųsi vieni iš kitų ir galų gale solidarizuotųsi vieni su kitais“, – pasakojo jis.
Nors faktiškai nėra įrodyta, ar „Nemuno aušros“ lyderis R. Žemaitaitis galėtų dirbti prieš valstybę, viešojoje medijoje jau imama spekuliuoti to galimybėmis, politiko veiksmai lyginami su kitų Baltijos šalių politiniais veikėjais, savo politinį kelią vedančiais panašia forma kaip R. Žemaitaitis.
Kai kuriose Rytų Europos šalyse, kai partijos ima veikti antivalstybiškai, nėra naujiena. K. Kaupinis dalijasi Moldovos žurnalistės Marijos Nistor patirtimi, kuri forumo metu pristatė savo pačios atliktą darbą „Tarnauti Rusijoj“, apie vienos iš partijų tinklą, kuris buvo suformuotas laimėti rinkimus ir vykdyti prorusiškus veiksmus valstybėje.
Karolis Kaupinis. | Mehdi Benkler
„Moldovos saugumo tarnybos atrasti pinigų tinklai: kiek Maskva mokėdavo nuo elementaraus komentarų rašytojo, partijos palaikytojo iki jau tų didžiųjų partijos vadų Kišiniove. Ten žmogus, kuris rašydavo komentarus, gaudavo 100 eurų, o partijos vadovybė gaudavo po 7000 eurų per mėnesį. Yra padaryti žurnalistiniai tyrimai, už kuriuos M. Nistor yra gavusi ir nominaciją Europos žurnalistinių tyrimų kategorijoje.
Kitose šalyse mes matome, kad tas autoritarizmas mokosi vieni iš kitų. Mes galbūt negalime, neturėdami tų konkrečių įrodymų, įrodyti, kad tai yra tikrai Maskvos rankos, bet mes matome, kad Vengrijos užsienio reikalų ministras Peteris Szijjártó važinėja ir susitikinėja su panašaus tipo politikais visoje Rytų Europoje, tada vyksta į Maskvą, atsiskaito, pašneka, vėl telkia tą patį tinklą. Tai, kaip sakė vengrai, toks Judas, kuris važinėja po Rytų Europą ir bučiuoja kiekvieną, akivaizdu, yra to tinklo dalis. Prisiminkime susitikimą su R. Žemaitaičiu, jo pavadinimą prezidentu, tai akivaizdu, kad „Nemuno aušra“ yra to tinklo dalis“, – kalbėjo režisierius.
Anot K. Kaupinio, matant rusiško „tinklo“ veikimus kitose Rytų Europos valstybėse, reikia burti „priešingą tinklą“: „Galbūt kiti gali išmokti ir iš mūsų, ypač tos šalys, tokios kaip Latvija, kurios rinkimai bus kitais metais, Estija, kuri turėjo „Ekre“ partiją, patekusią į Vyriausybę, paskui iš ten buvo išmesta. Pergalė nėra galutinė prieš šituos promaskvietiškus populistus, dėl to visur kova turi tęstis.“
Kaip išlipti iš verdančio puodo?
K. Kaupinis problemą mato dėl regionų apleidimo: „Normalios politinės partijos, kurios nėra antivalstybinės, yra tragiškai apleidusios žmones regionuose ir skaičiuoja juos kaip skaičius, kaip vienetus, galima juos „paimti“ ar ne. Tai yra tokia tragiška politikos situacija, kai iš principo partija, kuri laimi ar pralaimi rinkimus, yra pozicijoje ar opozicijoje, viskas, ką jie toliau daro, tai skaičiuoja būsimus rinkimus ir kaip ten atsikovoti kažkokias dalis, bet negalvoja apie tai, kaip iš principo spręsti valstybės fundamentalią situaciją.
Pavyzdžiui, tą Lietuvos kaimo pojūtį, kad jie nyksta, jie miršta ir niekas jų negelbsti. Tada jie balsuoja už patį pirmą pasitaikiusį, patį brutaliausią gelbėtoją, kuris tada labai aiškiai pasako, kas dėl visko kaltas ir kam reikia atkeršyti: Vilniaus elitui, sorošui, konservatoriams ar dar kaip tu beįvardytum tuos žodžius.“
Režisierius antru punktu, „kaip išlipti iš verdančio puodo“, įvardija „nenusileidimą žodiniam smurtui“. Pasak jo, negalime normalizuoti to, kad teismo nuteistas R. Žemaitaitis sėkmingai yra valdančiojoje koalicijoje: „Reikia nesutikti su tuo, kas atrodo fundamentaliai neteisinga, bet mes prie to priprantame. Na, tai kas, kad nusikaltėlis yra valdžioje, ir jis apkaltino, kad Pirčių kaimą sudegino žydai, tai įrodinėjo nacių dokumentais. Tegul šitas žmogus toliau kalba, tegul jis būna vertinamas kaip valstybės koalicijos narys, kaip lygus politikas.
Tai nėra normalu. Reikia su tuo nesitaikyti. Visų pirma netylėti, kalbėti apie tai, šviesti žmones, aiškinti jiems, kodėl tai nėra normaliu.“
Anot K. Kaupinio, demokratijos išlikimo atsakomybė krenta ant kiekvieno pečių. Kaip jis pats teigia, tyla yra pritarimas, o ne neutrali pozicija: „Nieko nedarydamas pritari, kad vyktų tai, kas vyksta. (…) Tai visų mūsų visuomenė, tai visų mūsų valstybė, tai visus mus palies vienodai. Tai turės didžiulį efektą kiekvieno mūsų gyvenime, jeigu mes leisime demokratijai sugriūti ir mums kaip varlėms išvirti tame autoritariniame, antivakarietiškame, prorusiškame puode, į kurį mus deda tokie judėjimai kaip „Nemuno aušra“.
Lietuvos politinė padangė veda link valstybės griūties?
Politologas, Mykolo Romerio universiteto docentas, stebėdamas R. Žemaitaičio retoriką ir veiksmus, negali suvokti jo politinių motyvų. Anot jo, „Nemuno aušros“ lyderis „dažnai kalba Kremliaus žodžiais“: „Ar jis Kremliaus įtakos agentas? Aš neturiu įrodymų, galiu tik spėti. Arba jis visa tai daro žinodamas, kad yra žmonių, kurie panašiai mano, kurie mano, kad nereikia padėti Ukrainai, kad nereikia pyktis su Rusija.“
Kaip aiškina politologas, santykių su Rusija atšilimas nuo karo neapsaugotų: „Ar tu pyksiesi, ar nesipyksi, jei sumanys – užpuls.“ Pasak MRU docento, V. Putinas jau išėjo į karo taką ir kariaus „iki savo mirties“: „Jis nori įeiti į istoriją.“
Klausydamas R. Žemaitaičio retorikos, V. Dumbliauskas sakė, jog tie, kurie transliuoja panašius naratyvus, „neįsivaizduoja, ką darė rusai Lietuvoje“. Politologas omenyje turėjo tai, kad nuo prieškario ir pokario rusų veiksmai nepakito, valstybė agresorė vis dar užsiima barbariškais veiksmais, žmonių trėmimais, turto atiminėjimais, žudymais.
„Kad R. Žemaitaitis tauškia tokius dalykus, tai čia yra baisiausia. Jis tai kalba sąmoningai ir galbūt jis nėra agentas, bet jam reikia populiarumo, jam reikia dėmesio, reikia ištikimų rinkėjų ir jis kalba tai, ką jie nori girdėti. Tai va čia tragedija yra. R. Žemaitaitis kenkia valstybei ir jos tautai. Jis daug kur teisybę sako, kritikuoja daug kur teisingai, bet kartu ir viską jaukia. Jaukia ne taip, kad kiltų diskusija, bet stengiasi sujaukti protus. Dirba blogą darbą, bet tai jo pasirinkimas“, – kalbėjo V. Dumbliauskas.
Šaltinis:ALFA.LT
