Praėjo beveik penkeri metai po to, kai Lietuva skubiai priėmė iš Afganistano evakuotus žmones – arti 200-ų vertėjų, gydytojų, ir kitų afganistaniečių, talkinusių NATO misijoms, kartu su jų šeimomis. Daugelis gyvenimą nuo nulio pradėti turėjusių kitataučių tuomet dar glaudėsi mokyklos bendrabutyje Raseiniuose: be darbo, be aiškios ateities. Ir nors daugelis jų išvyko į JAV ar Vakarų Europą, likę sėkmingai įsitvirtina Lietuvoje.
Viena tokių istorijų – gydytojo chirurgo Jumagul Yaqubi kelias. Ši istorija įrodo, kad per kelerius metus galima ne tik integruotis, bet ir sugrįžti į savo profesiją, kurią bėgant nuo karo, teko palikti. Lietuvių kalbą nuolat tobulinantis gydytojas turi ir palinkėjimą Lietuvos žmonėms.
Daugiau apie tai – TV3 žinių reportaže.
2021 metų rugpjūtį, kai Talibanas per kelias dienas perėmė Afganistano kontrolę, Lietuva tapo viena iš šalių, skubiai priėmusių NATO misijai talkinusius afganistaniečius. Jie bėgo iš šalies beveik be daiktų – minioje ir baimėje, laukė Kabulo oro uoste, nežinodami, ar apskritai pakils lėktuvas. Vienas iš afganistaniečių – 51-erių chirurgas Jumagul Yaqubi, prisimena akimirkas, kurios per kelias dienas iš esmės apvertė jo gyvenimą aukštyn kojom.
„Čia buvo labai pavojinga situacija – ir mano šeima, ir vaikai. Ačiū Dievui, kad mes galėjome išvykti į oro uostą. Galėjome tik praleisti daiktus, su tais pačiais drabužiais ir viena kuprine buvome oro uoste“, – kalbėjo gydytojas chirurgas Jumagul Yaqubi.
Atvykusios apie 40 afganistaniečių šeimų – iš viso maždaug 180 žmonių – tuomet gyvenimą nuo nulio pradėjo mokyklos bendrabutyje Raseiniuose – be darbo, be aiškios ateities ir nežinodami, ar Lietuva taps laikina stotele, ar naujais namais.
„Kelios valandos ir skridome į Uzbekistaną, tada Varšuvą, Vilnių“, – sakė gydytojas Jumagul Yaqubi.
„Pusė žmonių buvo iš Kabulo, iš sostinės, kur jie gyveno savo privačiuose namuose, kurie dirbo Vyriausybėje, kurie buvo ir valdžios atstovai. Tai perspektyvos ir darbo prasme jie norėjo važiuoti į didmiestį“, – aiškino raseinietė Jurga Bulotienė.
Raseinietė Jurga Bulotienė, viena Raudonojo Kryžiaus savanorių, padėjusių atvykusiems afganistaniečiams, dabar prisimena – chaoso buvo daug, bet dar daugiau buvo nežinomybės.
„Tu gali būti kad ir prezidentas ar didelis ponas, turėti du namus, bet va pasikeitė valdžia, ir tu buvai tas, kuris padėjo NATO kariams…tau gresia mirtis, baisūs dalykai gresia, ir tau reikia bėgti“, – pasakojo J. Bulotienė.
Nenorėjo nuomoti užsieniečiams
Didžiausias iššūkis tada buvo ir liko būstas. Raseiniuose tiesiog nebuvo nuomos pasiūlos, o didžiuosiuose miestuose afganistaniečiai susidūrė su atviru nenoru nuomoti būstą užsieniečiams. Pasak Bulotienės, savanoriai kartu su kariškiais kūrė improvizuotą sistemą – rinko drabužius pagal ūgį, batų dydžius, šeimų sudėtį, vežė žmones ieškoti būsto, padėjo versti dokumentus, mokė lietuvių kalbos.
„Sutarėme su kariškiais, kurie tuo metu budėjo čia. Mes rinkome jiems rūbus pagal tai, kokio ūgio atvažiavo, kokie batų dydžiai, ir kokių reikia poreikių kiekviename kambaryje, kiekvienai šeimai“, – sakė raseinietė.
„Aš niekada negalvojau, kad vieną dieną aš išvyksiu iš savo šalies – aš turėjau darbą, viską turėjau“, – pasakojo Jumagul Yaqubi.
Jumagul Yaqubi Afganistane buvo Goro provincijos ligoninės direktorius, dirbo kartu su NATO kariais, dalyvavo bendrose operacijose.
„Kai Lietuvos kariuomenė buvo mūsų miestelyje su NATO misija, mes tikrai turėjome gerą bendravimą, turėjome gydyti pacientus, kartu operacijos buvo“, – kalbėjo Jumagul Yaqubi.
Raseiniuose jis su šeima praleido du mėnesius, vėliau persikėlė į Kauną. Pagrindinis tikslas buvo – kalba ir licencija.
„Ir pradėjau dirbti kaip chirurgas. Mano pirma vieta buvo Prienuose. Paskui budėjau Jonavoje, Kaišiadoryse, po to pradėjau dirbti kelis mėnesius Kauno klinikoje, o nuo 2024 dirbu Nacionaliniame vėžio institute, kaip chirurgas, persikraustėme į Vilnių, dabar gyvename Vilniuje“, – pasakojo gydytojas chirurgas.
Dalis afganistaniečių šeimų atsisakė siūlytų butų dėl prastos būklės ar neadekvačių kainų. Galiausiai po Naujųjų metų paskutinės šeimos iš Raseinių išvyko – kas į Vilnių, Kauną, kas iš Lietuvos apskritai.
„Jie galvojo, kad Amerikoje geresnė situacija – dėl darbų ir atlyginimų. O kai kurių artimieji gyvena Amerikoje“, – kalbėjo Jumagul Yaqubi.
„Didžiąją dalį matau Lietuvoje – ir iš to, ką žinau, tai yra vyrai, kurie dirbo su NATO kariais, vertėjai, jie kalbėjo angliškai, kai kas atvažiavę jau mokėjo šiek tiek lietuvių kalbos, daug stojo į VDU, kabinosi mokytis, turėjo išsilavinimus“, – sakė J. Bulotienė.
Sėkmės istorija
Juma istorija, ko gero, geriausiai atskleidžia, kaip šiandien atrodo tylioji integracija: be antraščių, be konfliktų, bet su kasdieniu darbu, pastangomis ir naujais namais Lietuvoje.
„Per tuos 4 metus keliauju į kitas šalis – Prancūziją, Nyderlandus. Bet kai grįžtu atgal į Lietuvą, jaučiu, kad dabar jau tai mūsų antri namai yra“, – minėjo gydytojas Jumagul Yaqubi.
Gydytojo vaikai lanko mokyklą Lietuvoje, šeima švenčia lietuviškas šventes kartu su kaimynais. Pats gydytojas nuolat tobulina lietuvių kalba. Sako, kad tai – sėkmingo ir laimingo gyvenimo svetur – raktas. Taip pat esą svarbu būti kantriu ir atkakliu.
„Ta frazė, kad – po truputį ir akmenį pragrauši. Kalbos yra labai svarbu, raktas į bendruomenę. Jei išmoksti kalbą – gyvenimas lengvesnis, labai svarbu, kad migrantas gerbtų vietos kultūras“, – sakė gydytojas.
O ir pacientai gydytojo kalbos mokėjimą labai vertina.
„Padrąsina mane mano pacientai. Iš pradžių galvoja, kad nekalbu lietuviškai, bet kai pamato, kad kalbu – jiems džiaugsmas“, – kalbėjo Jumagul Yaqubi.
Oficialių skaičių ir duomenų apie tai, kiek iš išgelbėtų vertėjų ir kitų afganistaniečių, talkinusių NATO kariams liko Lietuvoje – Migracijos departamentas neturi.
Straipsnis parengtas pagal TV3 žinių reportažą.
Šaltinis: tv3.lt
