Prezidentui Gitanui Nausėdai ir „Nemuno auros“ pirmininkui Remigijui Žemaitaičiui apsilankius Kapčiamiestyje, kyla klausimai dėl valdžios komunikacijos su bendruomene. Kokios Kapčiamiesčio poligono komunikacinės klaidos?
Kai važiuoji į auditoriją, kurioje tikrai žinai, kad bus karšta, nes bus apie ką šnekėt ir tikrai bus nemandagių epitetų, ką reikėtų labiausiai įvertinti, kaip tam pasiruošti, kokių klaidų nedaryti?
N. Bliūdžiūtė: Visų pirma, ką aš matau – tai yra bendra tendencija Lietuvoje ir politikoje, viešoje erdvėj. Mes pamiršome asmeninės komunikacijos galią ir aš manau, kad čia yra didžiausia problema. Pas mus vyksta tiktai viešos komunikacijos procesas. Visus santykius aiškinamės „Facebook“, partijos tarpusavio santykius aiškinasi „Facebook“ ir žiniasklaidoje, pamiršdami, kad geriausiai reikalai yra tvarkomi kai mes kalbame tiesiogiai su žmonėmis, nedidelėmis grupėmis. Ir aš manau – apvažiuoti 77 sodybas, asmeniškai susitinkant su kiekvienu, būtų daug geresnė strategija negu iš karto daryti susitikimą su didele žmonių grupe, kurioje nėra vien tiktai suinteresuotos pusės.
Turiu omeny – ne dėl nuosavybės suinteresuotos pusės, bet daugiau buvo girdimi žmonės, kurie suinteresuoti konfliktu ir sensacija ir situacija gavosi kaip gavosi. Bet aš tikrai tikiu, kad laikui bėgant viskas bus teisingai sutvarkyta. Bet pagrindinis mano pastebėjimas yra – nepamirškim, kiek gali vadinama komunikacija „akis į akį“, „viens ant vieno“ komunikacija, kurią mes bendrai visuomenėje pradedam pamiršti ir viską bandom kelti į viešą komunikaciją. Parašysim postą, padarysim vieną interviu, susitiksim su visais ir kažkaip išspręsim.
Nepamiršt kalbėt akis į akį – sakote, kad tai yra efektyviausia komunikacija […]. Išgirsti žmonių lūkesčius akis akį nuimtų įtampą?
N. Bliūdžiūtė: Absoliučiai, nes nieko nėra efektyviau už tiesioginę komunikaciją. Niekas dar nieko nesurado, nes ko labiausiai reikia žmonėms? Žmonėms reikia dėmesio ir suvokimo, kad jų problema bus ne tik išgirsta, bet ir išspręsta. Kadangi kariuomenė ir Krašto apsaugos ministras labai aiškiai iškomunikavo norą išspręsti (problemą – tv3.lt) ir esančius įrankius išspręsti, tai aš manau, kad čia koją pakišo tik pasirinktas kanalas. Jeigu būtų pasirinktas tiesioginės komunikacijos kanalas pradžioje, būtų daug geriau.
Mačiau „Facebook“ diskutavo Skirmantas Malinauskas ir jam užkliuvo tai, kaip jis rašė, didaktinis mokytojo–mokinio bendravimo tonas iš kariuomenės, Krašto apsaugos. […] Jie yra kariuomenės žmonės, ne komunikacijos ekspertai, turbūt dažnai neturi tokių klausimų kiekvieną dieną spręsti. Kaip jums atrodo – ar ne per daug įsakmiai kalbėjosi su bendruomene?
N. Bliūdžiūtė: Aš tikiu, kad intencija buvo eiti į atvirą dialogą, bet taip pat žinau, kad dažnai ištinka gyvenimas ir susidūrus su labai dideliu puolimu, komunikacijoje kalbėtojai eina į gynybinę poziciją. Kai mes ateinam į gynybinę poziciją, dažniausiai mes puolame. To truputėlį matėsi. Pasirinkimas ar išietis, kurios reikėtų yra – tiesiog daugiau treniruotis, eiti į karštas situacijas. Tikiu, kad kariškiam, ko jau ko, netrūksta – tai gebėjimo būti karštose situacijose ir jas išlaviravimo, bet komunikacija yra kitas laukas. Truputėlį to jautėsi, bet aš nedramatizuočiau. Mačiau ir per didelės gynybos, bet lygiai taip pat mačiau ir noro kalbėtis, noro ir būtinybės apginti ir karius, apginti ir patį saugumo interesą, ko tikrai reikia su kai kuriais kalbėjusiaisiais.
Galbūt aš klystu, bet man toks įspūdis, kad visas fonas buvo sukurtas ir prieš susitikimą. Galbūt irgi tam tikra prasme nuteikė žmones važiuojančius, kad mes važiuojam į kažkokį mūšį, čia atvažiuos kažkokių priešų, čia bus kažkokios dezinformacijos, čia visa ta galva galėjo būti prikimšta tokio vos ne karo filosofijos.
N. Bliūdžiūtė: Nežinau, kas buvo galvoje ir kas buvo prikimšta, tikrai nežinau. Tikrai nemanau, kad jiems trūksta profesionalumo suvokti, kokia galėjo būti auditorija. Kadangi jau labai daug stebiu įvairius kalbančiuosius, pamačiau labai žmogišką reakciją. Kai esi puolamas, tu pradedi pulti atgal. Tam, kad neįeitum į tą poziciją, reikia labai daug treniruotis. Manau, kad jiems pakišo koją, kad jie nekvestionuoja. Jie dirba tokioje pozicijoje, kur jie nekvestionuoja saugumo interesų pirmenybės. Tuo tarpu susidūrė su auditorija, kurioje reikėjo pradėti pasakoti nuo pagrindų ir susidurti su tuo, kad kai kurie žmonės kvestionuoja. Jiems saugumas galbūt nėra pirminis prioritetas ir jie nėra dėl to blogesni.
Aišku, šitoj vietoj turiu pasakyti labai tvirtai, kad taip, toje auditorijoje buvo provokatorių, buvo piktybiškai nusiteikusių, agituotų, žinančių ką daro. Buvo ir tam tikra prasme nežinančių, bet pasiduodančių įtakai, nesuprantančių galbūt netgi. Bet kuriuo atveju tai yra labai sunkus darbas ir reikia išmokti kalbėtis. Su provokatoriais reikia labai aiškiai brėžti ribas. Su provokatoriais reikia kalbėti tvirtai. Provokatoriams reikia pasakyti „stop“. Provokatorius reikia įvardinti ir kitiems žmonėm parodyti, kas čia vyksta. Kad jūs provokuojate, kad jūs elgiatės prieš valstybės interesus. Tą reikia įvardinti.
Visą „Žinių radijo“ laidą galite žiūrėti čia:
Šaltinis: tv3.lt
