Velykos Lietuvoje nuo seno buvo laikomos ne tik religine ar šeimos švente, bet ir ypatingu virsmo, atsinaujinimo bei simbolinių linkėjimų laikotarpiu. Kiaušinių marginimas, spalvų pasirinkimas ar net ankstyvas atsikėlimas šventės rytą turėjo savitą prasmę – žmonės tikėjo, kad taip gali „nulemti“ ateinančius metus.
Naujienų portalui tv3.lt etnologė Eglė Valentė sako, kad Velykų burtai iš tiesų nėra mistiniai ritualai. Tai veikiau gražūs palinkėjimai sau ir artimiesiems, išreikšti per simbolius, spalvas ir bendras šventines tradicijas.
Margutis – simbolinis dangus ir linkėjimas kitam
Ji pabrėžia, kad margutis lietuvių pasaulėjautoje buvo suvokiamas kaip visatos ir žmogaus gyvenimo atspindys, todėl kiekviena detalė ant jo turi savo reikšmę.
Etnologė aiškina, kad margučio lukštas nuo seno buvo suvokiamas kaip dangaus simbolis.
„Kaip mes tą dangų išmarginame, tokį jį sau ar savo artimiesiems ir lemiame“, – sako ji.
Todėl margučiai būdavo marginami galvojant apie konkrečius žmones – šeimos narius, draugus, antrąją pusę ar vaikus. Tai buvo savotiška simbolinė dovana su užkoduotu palinkėjimu gerovei, sėkmei ir gyvenimo darnai.
Spalvų kalba – gyvybė, ramybė ir derlius
Didelę reikšmę turėjo ir margučių spalvos. Pasak E. Valentės, jos atspindėjo svarbiausias žmogaus gyvenimo sritis ir lūkesčius:
„Juoda spalva simbolizavo žemę ir nakties dangų, kuriame matomos žvaigždės. Tai buvo linkėjimas, kad išsipildytų ir gilūs vidiniai troškimai, ir aukšti siekiai.
Raudona buvo laikoma gyvybės, kraujo, energijos ir darbštumo spalva. Ji reiškė aktyvų, veiklų gyvenimą, stiprybę ir gyvybingumą.
Žalia simbolizavo rimtį, ramybę, tačiau kartu ir augimą, brandą bei natūralų žmogaus ir gamtos ryšį.
Geltona buvo siejama su saule, šiluma, šviesa ir turtingumu. Ji taip pat priminė subrendusį derlių laukuose ar daržuose, todėl buvo laikoma visokeriopos gerovės simboliui.“
Margučių ornamentų reikšmė
E. Valentė teigia, kad ne mažiau svarbūs buvo ir ornamentai. Ant margučių dažnai pieštos žvaigždutės ar saulės simboliai reiškė švytėjimą, sklaidą, dvasinį augimą ir švietimą.
Pasak etnologės, žalčio motyvas simbolizavo gyvybingumą, augimą ir išmintį. Jis siejamas su senaisiais mitais, kuriuose žaltys laikomas žinių ir žilos išminties ženklu.
Tuo tarpu varlytės ar rupūžės simboliai buvo susiję su protėviais ir ateities kartomis. Tokie ženklai galėjo reikšti linkėjimą šeimos pagausėjimui ar giminės tęstinumui.
E. Valentė primena ir senąjį mitą apie pasaulio atsiradimą iš kiaušinio. Pasakojama, kad antis, tupinti mėnulyje, trumpam paliko kiaušinius, o vienam sudužus iš jo dalių atsirado svarbiausi pasaulio elementai.
Iš trynio esą susiformavo žemė ir saulė, iš baltymo – vandenys, o iš lukšto – dangus. Todėl kiaušinis buvo suvokiamas kaip visatos harmonijos simbolis, o margutis – kaip žmogaus linkėjimas pasauliui ir sau pačiam.
Apsauga namams ir derliaus sėkmei
Ji taip pat priduria, kad margučiai turėjo ir apsauginę funkciją. Juos protėviai laikydavo namų šventoje vietoje tikėdami, kad tai apsaugos nuo nelaimių, ligų ar net perkūnijos.
„Žemdirbiai pirmą vagą lauke pradėdavo su margučiu, tikėdamiesi gero derliaus ir apsaugos nuo kenkėjų. Statant namus margutis galėjo būti dedamas į pamatus – manyta, kad taip būstas bus tvirtas, o jame gyvenantys žmonės laimingi“, – atskleidžia pašnekovė.
Net po valgymo likę margučių lukštai nebuvo išmetami – juos atiduodavo paukščiams, gyvuliams ar išbarstydavo laukuose. Kartais lukštai būdavo sudeginami tikint, kad su dūmais į dangų pakils palinkėjimai, kurie vėliau sugrįš gerove.
Pasak etnologės, svarbūs buvo ir šventės rytmečio papročiai. Tikėta, kad anksti atsikėlęs žmogus visus metus bus darbštus ir sėkmingas.
„Taip pat buvo rekomenduojama nusiprausti tekančio šaltinio vandeniu, ypač jei jis teka į rytus – manyta, kad toks vanduo jaunina, stiprina sveikatą ir suteikia grožio“, – teigia E. Valentė.
Be to, supimasis supynėse simbolizavo gyvenimo amplitudę – kuo aukščiau išsisupsi, tuo platesni horizontai laukia ateityje.
Šaltinis: TV3.LT
