Pristatant naujosios Vyriausybės programą paskirtoji socialinės apsaugos ir darbo ministrė, laikinoji premjerė Inga Ruginienė pasakė, kad socialdemokratai neplanuoja ilginti pensinio amžiaus. Tik liaudis nelabai tuo tiki, girdėdama politikų skundus dėl senstančios visuomenės ir mažo gimstamumo bei Tarptautinio valiutos fondo rekomendacijas.
Tarptautinio valiutos fondo (TVF) ekspertai siūlo pensinį amžių sieti su ilgėjančia tikėtina gyvenimo trukme. Tai gal ir būtų racionalus pasiūlymas, jeigu lietuviai ne tik ilgiau gyventų, bet ir ilgiau išliktų sveiki ir darbingi.
Senatvė nė vieno neaplenkia
Lietuvoje šiandien 65-erių sulaukę vyrai vidutiniškai dar gyvena 14,5, o moterys – net 19,7 metų. Tačiau vidurkis susidaro iš pavienių ilgaamžių, artimųjų arba profesionalų slaugomų iki 90 ar net 100 metų, ir, pavyzdžiui, nuostabaus poeto Aido Marčėno, palikusio mus 66-aisiais savo gyvenimo metais.
Šią savaitę man pačiam sukako 55 metai. Jei gyvenčiau sovietmečiu ir būčiau moteris, tai netrukus gaučiau pirmąją pensiją. O dabar tik matau nemažai draugų ir pažįstamų, kurie artėja prie pensinio amžiaus arba jo sulaukė.
Tokiame amžiuje kiekvienas susitikimas su keletą metų tik feisbuke matytais žmonėmis mane truputį nustebina. Iš nuotraukų vis dar šypsojosi energingas jaunuolis, bet pasisveikinti ranką tiesia kažkoks senukas, tik veido bruožais panašus į tą padaužą, su kuriuo kelias vasaras iš eilės jodėm motorinius dviračius Dzūkijos miškų keliukais ir gaudėm karosus užpelkėjusiame Neravų tvenkinyje.
O visos mūsų iki paryčių šokdintos pašėlusios gražuolės pašiauštais plaukais virto rūpestingomis močiutėmis, žinančiomis visas „Sodros“ ir Ligonių kasų naujienas.
Kalbėkim paprastai. Dirbtinis intelektas valgo darbo vietas: kas išliks
Tik pažvelgęs į veidrodį ir suskaičiavęs dar likusias nepanaudotas diržo skyles suprantu, kad ir manęs sparčiai bėgantis laikas nepagailėjo. Be skaitymo akinių jau neįžiūriu ne tik maisto produktų sudėties etiketėse, bet ir žinučių standartinio dydžio „iPhone“ ekrane. O išėjęs grybauti į tas pačias Kapčiamiesčio girios vietas, kur rinkau voveraites ir prieš dešimtmetį, trumpinu maršrutą, kad grįžęs namo dar pavilkčiau kojas.
Pasiseka ne visiems
65 metų pensinio amžiaus riba sutampa su neišvengiamais pokyčiais, dėl kurių dauguma jos sulaukusių žmonių tiesiog negali toliau eiti savo pareigų. Nes prastėja ne tik regėjimas ir klausa. Sendami daromės lėtesni, nors iš pradžių dar guodžiame save, kad tą lėtumą kompensuoja judesių tikslumas. Atmintis pradeda krėsti pokštus, kai pirmą kartą suprantate, kad pasakojate tą pačią istoriją tam pačiam žmogui ne pirmą kartą. Ir baisiausia, kad jos siužetas pasikeitė, o pašnekovas puikiai prisimena, ką kalbėjote aną kartą.
Dar liūdniau, jeigu sendami nejaučiame poreikio atnaujinti savo žinias ir įsivaizduojame, kad Vinco Mickevičiaus-Kapsuko universiteto išduotas diplomas garantuoja, jog būsime nepakeičiami specialistai iki gyvenimo pabaigos.
O per „Covid-19“ pandemijos karantiną išprievartauti kompiuterinio raštingumo įgūdžiai taip ir liko nepapildyti dirbtinio intelekto įrankių naudojimo patirtimi.
Galiu suprasti jaunus darbdavius, kurie ieško ne vyresnių kaip 35 metų amžiaus specialistų su šviežiais magistrų diplomais ir 20 metų darbo patirtimi. Šešiasdešimtmečiai jiems iš tikrųjų atrodo lyg žmonės iš kito pasaulio, geriausiu atveju, tinkami rankioti pirkinių vežimėlius iš prekybos centro automobilių stovėjimo aikštelės arba šiukšles autostrados skiriamojoje juostoje. Kai jie – jauni, veržlūs ir energingi – skries savo elektromobiliais į pajūrį darbostogų.
Mindaugas Sinkevičius pristato Vyriausybės programą
Pasiseka tiems šešiasdešimtmečiams, kurie sugeba iki senatvės pakilti karjeros laiptais į vadovaujamas pareigas, sukurti savo verslus, reputaciją, pelnyti akademinius laipsnius.
Ar bent jau dirba tokį darbą, kuriame gali nuslėpti prastėjančius savo gebėjimus. Neduok, Dieve, jų darbo vieta bus panaikinata dėl biudžetinių įstaigų reorganizacijos ar privačios įmonės bankroto. Arba profesija tiesiog išnyks, pasikeitus technologijoms.
Ypač, jeigu tai nutiks ne sostinėje, o depresyvaus rajono centre, kur trūksta tik gydytojų ir užsienio kalbų mokytojų, o buvusiai uždaryto teismo raštinės vedėjai arba išnykusio pašto skyriaus ryšių operatorei darbo jau niekada niekas nepasiūlys.
Neišdrįs erzinti rinkėjų
Sumanymas didinti pensinį amžių iki 70 metų, kartais viešai ištariamas beširdžių ekonomistų, vargu, ar taptų patikimu gelbėjimo ratu „Sodros“ pensijų sistemai.
Nemažai šešiasdešimtmečių tokiu atveju užplūstų nedarbingumo nustatymo komisijas, suinventorizuotų visas savo ligas ir vis tiek nesikankintų darbe iki septyniasdešimties. O tie lietuviai, kuriems pasiseka išsaugoti darbingumą ilgiau negu iki 65 metų, ir dabar dirba, kol gali.
Mano nuomone, pensinį amžių ateityje reikės ne ilginti, o trumpinti, finansuojant pensijų sistemą ne vien iš dirbančiųjų įmokų „Sodrai“, bet ir iš bendrųjų mokesčių. Robotai dirbs, o mes mėgausimės užtarnautu poilsiu bent nuo 60-ies, kai dar užtenka energijos keliauti, patrepsėti nemirtingų roko veteranų koncertuose, piketuoti prie Seimo ir erzinti jaunimą priekaištais, kad mūsų laikais nebuvome tokie jautrūs ir pažeidžiami.
Tokia pensija, kurios sulaukčiau jau gulėdamas po insulto slaugos namų lovoje ir neatpažindamas savo anūkės, neturi jokios prasmės.
Nė viena politinė partija nedrįs savo programoje įsirašyti pensinio amžiaus ilginimo, nes atstumtų ir įsiutintų aktyviausiai balsuojančios 45–65 metų amžiaus grupės rinkėjus.
Ne tik socialdemokratai, bet ir politines savižudybes reguliariai praktikuojantys konservatoriai. Ir tai nėra joks populizmas, o tik simptomas, kad mūsų šalies politikoje dar liko šiek tiek elementarios sąžinės.
Šaltinis: DELFI.LT
