Kažkaip keistai susiklostė gyvenimas. Štai atsigręžiu atgal ir nesuprantu, kur pabėgo laikas…Prieš savaitę man stuktelėjo 56, o vietoj šventinės nuotaikos toks liūdesys sugriebė…
Ir į svečius nėra ką pakviesti: nei draugų, nei giminaičių. Viena tik mamytė liko, štai ir gyvename dviese, palaikome viena kitą. O kai ir jos nebeliks, neįsivaizduoju, ką darysiu…
Senutė ji pas mane visai. Jai jau gerokai virš 80. Tačiau dar šauniai laikosi. Nors su amžiumi sveikatos neprisideda, bet vis dar gali po truputį į kiemelį išeiti pati, ir tai gerai.
Mane kartais užklumpa mintys apie tai, kam aš jaunystės metus iššvaisčiau, tai širdis iš liūdesio ir susitraukia… Tačiau aš nenusimenu. Gyvenu dėl mamytės, džiaugiuosi, kad ji su manimi. Galų gale, pagalvojus, tai ne tokia jau ir sunki mūsų dalia dalužė.
Kai kurie štai nei būsto neturi, nei giminių visai, nei pinigų. O mes po truputį gyvenam, saikingai, ramiai. Vakarais susėdame megzti ir per televizorių žiūrime mėgstamas laidas. Per išeigines, būna, surengiame pasisėdėjimus su kaimynais, jei tie neužsiėmę, klausomės, kas pasaulyje dedasi.
Suprantama, kad tai ir vaikai nesavi, ir gyvenimas svetimas. Bet ką čia sielvartausi dėl to, ko nepadarei ir ką iššvaistei? Gyvenu kaip išeina. Džiaugiuosi, kai kitiems gyvenimas geriau susiklosto. Dievui meldžiuosi ir dėkoju, kad nors kiek bėdų mus su mama slėgė per visus metus, o jis mūsų nepalieka…
