Esu privataus namo savininkas. Vieną dieną laisvą dieną nusprendžiau, kad reikia susitvarkyti kiemą. Sutvarkiau gėlynus, iš visų kampų iššlaviau šiukšles ir pradėjau po truputį viską nešti iš kiemo. Netoliese ant suolo sėdėjo močiutė angelišku veidu. Ji stebėjo, kaip vaikštau pirmyn atgal iš kiemo į gatvę. Tada ji atsikėlė ir paklausė: „Gerbiamasis, gal galėtum man padėti? Man reikia perkelti spintą į kitą kambarį, bet nėra padėjėjų“.
Aš nedvejodamas sutikau. Mes įėjome į namą, ir močiutė man parodė šią spintelę. O tai pasirodė senovinė SSRS laikų spinta. Man akys iššoko iš kaktos. Kaip aš susidorosiu su šiuo griozdu? Pasakiau, kad negalėsiu jo pakelti, nebent tik stumti grindimis.
Pradėjau kurti perkėlimo veiksmų planą. Pirma, nuėmiau visas antresoles ir atsukau viską, ką buvo galima atsukti. Tada dalimis pradėjau stumti sienos dalis į kitą kambarį. Pavargau, jėgų neliko. Grindys buvo apleistos ir girgždančios. Taigi, be jėgos pastangų, reikėjo turėti dar ir plieninius nervus tam, kad nekreiptum dėmesio į šį girgždėjimą. Kai liko tik viena spintelė, atsisėdau šiek tiek atsikvėpti. Tuo metu į namus parėjo gražus ir stiprus jaunuolis.
Močiute, ką mes valgysime pietums? – paklausė jis.
Aš išviriau kopūstų sriubos. Sėsk, Kolenka, pietausim. Tikriausiai pavargai šiame mieste. – kalbėjo močiutė
Buvau apstulbęs. Nutempiau paskutinę spintą ir nuėjau pažiūrėti į tą Kolenką. Įėjęs į virtuvę pamačiau sveiką vyrą, pilna burna kertantį kopūstų sriubą. Močiutė padėkojo man ir pasakė, kad galiu būti laisvas.
Grįžau namo ir negalėjau suprasti, kas atsitiko. Ji pati namuose turi tokią sveiką berną, o prašo nepažįstamų žmonių pagalbos. Kitą kartą būsiu atsargesnis. Tikriausiai nereikia būti tokiu paslaugiu ir maloniu.
