„Nemuno aušra“ – grėsmė Lietuvos valstybingumui, sako „Verslo žinių“ vyriausiasis redaktorius Rolandas Barysas. „Ar jūs girdėjote iš jo lūpų ką nors konstruktyvaus?“ – „Dienos temai“ kalbėdamas apie partijos pirmininką Remigijų Žemaitaitį klausė R. Barysas.
Apie vis dar nesibaigiančią kultūros ministro skyrimo istoriją ir „Nemuno aušrą“ Kultūros ministerijoje „Dienos temoje“ – „Norfos“ savininkas, kultūros įstaigų renginių rėmėjas Dainius Dundulis ir „Verslo žinių“ vyr. redaktorius Rolandas Barysas.
– Klausimas ponui Dunduliui, bet aš noriu pasinaudoti pono Baryso „Verslo žinių“ rašiniu, kuriame jūs teigiate, kad nė vienas akcininkas neskirs vadovo, kuris neturi patyrimo toje srityje, į kurią jis turėtų būti paskirtas. O jeigu dar tos srities ekspertai vienu balsu sako, kad jis ten netinka, tai jau jo tikrai ten neskirs. Bet tai, kas neįmanoma versle, įmanoma politikoje. Ir dabar valstybėje jau kelios savaitės dėl to murkdosi. Pone Dunduli, kokią žalą tai atneša net ne įmonei, o visai valstybei?
D. Dundulis: Pirmiausia mes puikiai matome, kad visas šis procesas trunka, jei neklystu, jau daugiau kaip du mėnesius. Ir iš tikrųjų tuos du mėnesius Vyriausybė, manau, tikrai normaliai dirbti negali. Ir aišku, mane stebina, kai ministrų kompetencija, geriausiu atveju, būna vidurinės grandies UAB vadovų maksimum. Nes kartais tikrai priimami sprendimai ir, sakysime, kartais vis tiek ypač tų daugiau techninių ministerijų vadovai turi mokėti susiskaičiuoti – jie skaičiuoti nemoka. Aš tikrai nebūsiu toks radikalus, kad „Nemuno aušros“ kandidatų negali būti, bet pirmiausia tai turi būti kompetentingi žmonės. Ir mes matėme iš tos kultūros ministro kalbos, sakysime, kad ten tikrai kompetencija kažkaip nešvytėjo.
Dainius Dundulis | D. Umbraso / LRT nuotr.
– Jūs dabar kalbate apie visą Vyriausybę ar daugiau apie tuos naujai paskirtus?
D. Dundulis: Aš kalbu apskritai, nebūtinai apie tik šitą Vyriausybę. Kai kuriais atvejais ministrų kompetencijos tikrai trūksta. Bet, sakysime, tas sąmyšis, kuris dabar buvo sukurtas, padarytas, tai aš tikrai jį palaikau, nes gerai, kad kultūros žmonės susivienijo. Tik kultūros žmonės, o norėtųsi, kad iš tikrųjų dar daugiau vienytųsi ir reikštų savo nuomonę.
Dažnai dabar sakoma, kad „jūs išrinkote, nesikiškite“. Čia kalbu ir apie kultūros bendruomenę, ir apie bet kurią kitą. Bet piliečiai yra valstybė, o ne į valdžią išrinkti žmonės. Ir jeigu piliečiui kas nors nepatinka, jis turi visišką teisę per visus tuos ketverius metus, kol yra išrinkta kadencija, reikšti savo nuomonę ir reikalauti pokyčių.
R. Barysas
– Pone Barysai, ministro neliko, bet liko partija. Yra toks reikalavimas, kad ji vis dėlto paliktų Kultūros ministeriją. Ar socdemai ir premjerė turėtų atsižvelgti į kultūros bendruomenės reikalavimą? Kai buvo prašymas, jie nesureagavo, dabar jau yra reikalavimas.
R. Barysas: Čia yra bėda su politikais, kad jie dažnai nepadaro reikalingų sprendimų laiku ir vietoje, o paskui atsiduriame tokioje situacijoje, kai jie praktiškai patys savo rankomis sukuria revoliucines situacijas, kurios nėra naudingos niekam.
Aš vis dėlto grįžčiau į pradžių pradžią. Mane iš tiesų nustebino socialdemokratų partijos, kuri turi ilgą istoriją ir dar turi žmonių, kurie tą istoriją mena ir ją kūrė, neįžvalgumas arba trumparegiškumas ir konfliktinės situacijos sukūrimas. Kitaip tariant, aš neįsivaizduoju, kaip politikai galėjo strateguoti, pasirinkdami į savo partnerius partiją, kuri yra populistinė, kurios vadovas yra absoliučiai demagogas…
– Bet saugu – balsų užtenka.
R. Barysas: Balsų užtenka. Čia dabar daug kas spekuliuoja, žinote, „mus išrinko, tai mes turime teisę į valdžią“. Taip, jūs išrinko atstovauti tam tikrai grupei žmonių, Seime reikšti nuomonę, dėstyti poziciją ir pan. Bet į valdžią išrinko socialdemokratus. Kitaip tariant, jeigu pažiūrėsite Vokietijos pavyzdį, ten ta radikali dešinioji partija ir kairioji partija, jos į valdžią niekas nekviečia. Jos taip pat yra išrinktos į Bundestagą, jos atstovauja tam tikrai grupei rinkėjų, bet atsakingi politikai, kuriems rūpi valstybė, o ne interesai, stengiasi vengti tokių dalykų, nes tai sukuria sumaištį. Ir šiandien mes turime sumaištį. Valstybė stovi, valstybė nekuria, valstybė nedirba piliečiui, taip?
Grįžtant prie klausimo, ar tokie dalykai gali būti. Labai dažnai dabar sakoma, kad „jūs išrinkote, nesikiškite“. Čia kalbu ir apie kultūros bendruomenę, ir apie bet kurią kitą. Bet piliečiai yra valstybė, o ne į valdžią išrinkti žmonės. Ir jeigu piliečiui kas nors nepatinka, jis turi visišką teisę per visus tuos ketverius metus, kol yra išrinkta kadencija, reikšti savo nuomonę ir reikalauti pokyčių. Šiandien ko negauna pilietis? Pilietis negauna kokybiškų paslaugų ir jam dar bruka, na, gerai, žmogus moka makaronus gaminti, žmogus moka pūsti tromboną, moka padainuoti, bet jis nėra pasiruošęs kurti kokybiškų paslaugų tai pačiai bendruomenei, kultūros bendruomenei ir visai valstybei. Nes, kad ir kaip tu bežiūrėtum, yra labai daug dalykinių kompetencijų, kurios reikalingos tam, kad tu galėtum vadintis ministru, kad tu galėtum priimti sprendimus visos valstybės piliečiams. Mane stebina tas kasmetinis kartelės stūmimas vis žemiau.
– Ką ponas Dundulis ir kalbėjo, kad Vyriausybės negali dirbti savo darbo, nes su kiekvienais metais yra kompetencijos trūkumas, ne tik šitai Vyriausybei prikišamas. Pone Dunduli, ką jūs manote, kokio sprendimo sulauktumėte tokiu atveju? Ar galima tą konfliktą užbaigti būtent padarius sprendimą, kurio reikalauja kultūros bendruomenė, kad šito ministro neliktų ne tik šitoje ministerijoje, bet ir apskritai? Kultūros bendruomenė to nereikalauja. (…)
D. Dundulis: Aš manyčiau, kad turėtų būti pateikti kandidatai. Ir tie kandidatai turi būti kompetentingi, ir ne taip, kad premjerė net pusiau susitikus, pusiau nesusitikus teikia prezidentui. Prezidentas, galima sakyti, nuotoliu kalbėjęs, nekalbėjęs, niekas nežino, niekas net neįvertina, svarbiausia, kad praeitų. Iš tikrųjų atsakingiau į tą reikia žiūrėti. Įmonėse mes nematę kandidatų jų neskiriame, o čia išėjo taip, kad normaliai nematė, nekalbėjo, paskyrė kandidatą, nes partija rekomendavo, bet tam vadovui reikės su tuo kandidatu dirbti. Ar iš viso tai jau nebesvarbu pasidarė? Nesvarbu, su kuo dirbti ir kas bus paskirtas, tai neturi jokios reikšmės? Mane tai tikrai labai stebina.
Inga Ruginienė | V. Raupelio / LRT nuotr.
Šiandien mes turime sumaištį. Valstybė stovi, valstybė nekuria, valstybė nedirba piliečiui.
R. Barysas
R. Barysas: Sakyčiau, kad trūksta valstybinio mąstymo. Susirenka žmonės, kurie žaidžia politiką ir kurių tikslas yra pabūti valdžioje. Jų tikslas nėra padaryti valstybę turtingesnę, geresnę, stipresnę, jie nekelia sau tikslo padaryti žmones laimingesnius, jie kelia sau tikslą pabūti valdžioje. Tiesiog aš buvau valdžioje. Tas galios elementas, man atrodo, pasidarė per daug hipertrofuotas ir mes užmirštame, koks turėtų būti turinys toje politikoje.
Grįžtant prie temos, ar valdžioje turėtų būti tokios, sakykime, partijos? Aš paminėjau Vokietiją ir man toptelėjo viena keista mintis. Kodėl vokiečiai taip atsargiai elgiasi su populistinėmis partijomis? Atminkime, kas atėjo į valdžią legaliu keliu per rinkimus Vokietijoje 1933 metais. Pirmą kartą išrinktas į Bundestagą Hitleris atėjo su savo nacionalsocialistų kuopele, ji buvo nedidelė. Antruose rinkimuose atėjo daugiau ir jie buvo priversti demokratišku būdu skirti kanclerį. Kuo tai baigėsi Vokietijai ir pasauliui? Mes matome. Manau, kad visi politikai turėtų būti atsakingi už tai, kur link jie veda savo valstybes ir savo žmones. Ir šiuo atveju mane stebina toks sisteminės partijos trumparegiškumas renkantis sau partnerius.
Jeigu tu nesugebi pats ko nors padaryti, turi užleisti vietą tam, kas sugeba.
D. Dundulis.
– Iš čia klausimas – ar „Nemuno aušra“ yra grėsmė Lietuvos valstybingumui?
R. Barysas: Aš manau, kad vienareikšmiškai yra grėsmė su tokiomis pažiūromis, su tokiu antivalstybiniu mąstymu arba valstybinio mąstymo neturėjimu, aš manau, kad tai yra grėsmė. Jinai savęs dar niekur neparodė kaip valstybinės partijos. Ši valdžia jau sukasi 9 mėnesius ir ponas partijos lyderis R. Žemaitaitis… Ar jūs girdėjote iš jo lūpų ką nors konstruktyvaus? Ar girdėjote ką nors tokio, kas yra kuriančio? Ar girdėjote kokį nors pasiūlymą, valstybinį pasiūlymą, kuris būtų, sakytum, žiūrėk, tai protinga partija? Ji dar nieko neužsitarnavo, išskyrus tai, kad sugeba kitus žeminti, sugeba meluoti ir tokiai partijai socialdemokratai šiandien įduoda valdymo svertus.
Rolandas Barysas | J. Stacevičiaus / LRT nuotr.
– Pone Dunduli, ką jūs manote apie tą grėsmę valstybingumui?
D. Dundulis: Pati „Nemuno aušra“, manyčiau, kaip grėsmė nėra, bet problema, kad nekompetencija ir nesugebėjimas ką nors padaryti iš tikrųjų yra didelė problema. Jeigu tu nesugebi pats ko nors padaryti, turi užleisti vietą tam, kas sugeba. Tai santykinai aš galbūt [sakau], kad nėra grėsmė, tai pavadinimas nėra grėsmė, bet žmonės, kurie ten yra, jie ne tai kad grėsmė, bet jie negali vykdyti mūsų kūrimo, viso nustatymo, kur mes turime eiti ir taip toliau, nes jiems neužtenka kompetencijos.
– Šiandien premjerė iš Seimo tribūnos prieš visą Seimą pasakė: „Esu čia tam, kad stabilizuočiau valstybės valdymą ir sugrąžinčiau Vyriausybę į normalią darbo eigą.“ Kokios jos galimybės tą padaryti? Ir šiuo atveju aš kalbu apie kompetenciją ir lyderystę.
D. Dundulis: Matote, jeigu žiūrėtume į gerbiamosios premjerės gyvenimo kelią ir darbinę patirtį, jos darbinėje patirtyje, sakysime, didelio vadovavimo dideliam kolektyvui, aš, kiek žinau, nėra buvę. Kas įdomiausia, kad ji atsistoja į visiškai priešingą poziciją. Jeigu prieš tai ji organizuodavo streikus, tai dabar jai pačiai tenka valdyti streikus. Tai yra visai kita patirtis, nes, mano asmenine nuomone, organizuoti streikus yra visgi lengviau negu tai suvaldyti. Ir išėjo tokia likimo ironija, kad ji apsivertė. Ir aišku, jai labai sudėtinga. Kai tu pabūni abiejose pusėse, tada geriau gali suprasti, kaip visa tai tvarkyti. Bet gera patirtis. Aišku, jeigu užteks sugebėjimų ir t. t., gali tapti ir labai rimta mūsų premjere, bet viskas priklauso, ar užteks sugebėjimų.
Koalicinė taryba susirinko į dar vieną pasitarimą | E. Blažio / LRT nuotr.
– Tai ar užteks kompetencijos ir lyderystės tam?
R. Barysas: Pirmiausia, aš nemanau, kad premjeravimas arba buvimas valdžioje, Vyriausybėje, yra tas laikotarpis, kai reikia kaupti kompetencijas. Aš manau, kad žmogus jau su tam tikromis kompetencijoms turi būti atėjęs į tą poziciją. Su visa pagarba jaunai premjerei, aš manau, kad jai tikrai trūksta kompetencijų, trūksta vadybos kompetencijų, trūksta bendro platesnio akiračio ir buvimas labai siauroje srityje iš tiesų nepadeda jai matyti plataus paveikslo. Manau, kad didžioji bėda mūsų politikoje yra ta, kad mūsų politikai neturi savo partijų viduje sistemos ugdyti kompetentingų žmonių arba auginti kompetencijų, dalykinių kompetencijų, kurios reikalingos valstybės valdymui. Ne UAB, ne profsąjungos, atskiros kažkokios institucijos, bet valstybės valdymui. Ir kol politinės partijos nesukurs to politinio eskalatoriaus savo partijose, tol, aš manau, mes turėsime gerai, jeigu vidutines kompetencijas, bet dažniausiai gauname žemiau vidutinių.
Šaltinis: lrt.lt
