Rusijoje didžiuosiuose miestuose prasidėjo Putino epochoje užaugusio jaunimo akcijos prieš karą ir Kremliaus politiką. Vizituojančio mokslo darbuotojo Stanfordo universitete Gabrieliaus Landsbergio teigimu, antikariniai protestai Sankt Peterburge yra vilties išraiška, demonstruojanti, jog Rusijoje esama sveikos visuomenės dalies. Tačiau judėjimai ir mitingai šiandien vargiai gali pakeisti imperialistinę Rusijos ideologiją, turinčią plėtros architektų.
Putinizmas tęsis ir po Putino
Kremliaus ideologo, putinizmo architekto Vladislavo Surkovo teigimu, stipri vertikali valdžia yra natūrali rusiškos civilizacijos būsena, o putinizmas – tai ne laikina sistema, o visa epochinė politinė forma, kuri tęsis dar ilgai po paties Putino.
Sankt Peterburge pakvipus vadinamosios „perestroikos“ laikų dvasia, gatvėse antikarines dainas atlieka jaunimas, skamba senos Viktoro Cojaus melodijos, milijonams rusų primenančios radikalias permainas. Aštuoniolikmetei dainininkei Dianai Loginovai Peterburgo gatvėse viešai sudainavus antikarinę dainą „Gulbių ežero kooperatyvas“, ji buvo sulaikyta 13 parų.
Kaip sako buvęs užsienio reikalų ministras, vizituojantis mokslo darbuotojas Stanfordo universitete G. Landsbergis, tai visų pirma yra vilties išraiška, kad Rusijoje yra sveikesnės visuomenės dalies.
Diana Loginova | „Vida Press“ nuotr.
Tačiau, pasak G. Landsbergio, Rusijos kaip demokratinės ateities valstybės projektas pirmiausia įstringa Vakaruose. Būtent Vakarai kartu su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis neturi vizijos, kaip atrodytų pasaulis, jame nelikus imperialistinio Rusijos darinio.
Dar griūvant Sovietų Sąjungai, Vakarai nebuvo iš karto pasirengę priimti į savo tarpą naujai atsiradusių nepriklausomybę paskelbusių valstybių, tokių kaip Lietuva.
„Iš pradžių netgi buvo klausimų dėl Vokietijos, tai čia tolimiausias sovietų toks outpostas – Rytų Vokietija. Gerai, jie atskelia. Tada Varšuvos paktas – atskelia. Tada jau Sovietų Sąjunga pati pradėjo byrėti. Lietuva iškelia vėliavą. Mes pirmieji kovo 11-ąją pasakome, kad išeinam lauk. Vakaruose jau panika. Kaip Sovietų Sąjunga jau pradėjo byrėti? Nesuvokiama. Dėl to mes laukėme pusantrų metų pripažinimo, nes pusantrų metų Vakarai nesugalvojo, ką su mumis daryti“, – dėsto G. Landsbergis.
Čečėnija buvo paskutinis taškas, ties kuriuo buvo įjungtas geopolitinis stabdys. Vakarai pasakė niekaip neskatinsiantys ir nedalyvausiantys imperijos byrėjimo procesuose.
„Dėl to buvo absoliuti tyla prieš represijas, kurios buvo Grozne pirmojo karo metu. Po to jau [buvo] antrasis karas, kuris apskritai nušlavė visą Čečėniją ir jų visą laisvės viltį. Bet aš manau, kad jeigu Jelcino laikas būtų tęsęsis, tai greičiausiai ir tą Rusijos silpimą tokį, koks jis buvo prasidėjęs 90-aisiais metais, Rusijos dezintegraciją, ir toliau būtume matę“, – sako jis.
Bilas Clintonas ir Borisas Jelcinas | AP nuotr.
Todėl šiandien, kalbant apie Rusijos subyrėjimą arba dezintegraciją, įsijungia 90-ųjų branduolinės valstybės subyrėjimo aliarmo signalas, kurį, kaip pabrėžia G. Lansbergis, patys rusai visuomet skatindavo.
„Jelcinas nuolat pasakodavo, kaip baisu bus, jeigu ukrainiečiai turės atominį ginklą. Ta prasme jie sėkmingai baimes sugebėdavo išnaudoti“, – pažymi buvęs užsienio reikalų ministras.
Rusiškais naratyvais imperialistinę politiką pateisinti sunku
G. Landsbergio teigimu, Rusijos pralaimėjimo raktas – Ukrainoje. Būtent Ukraina, gebanti nugalėti ir užkurti tokią ugnį, kokią matėme pastaruosius kelis mėnesius naftos perdirbimo gamyklose, yra prielaida pokyčiams Rusijoje.
„Nieko kito efektyvesnio šiame etape, matyt, nėra. Tik pralaiminti Rusija bus priversta keistis, tai yra buvę ir anksčiau. Ar po Afganistano karo pralaimėjimo, ar po 1905 m. karo prieš Japoniją pralaimėjimo Rusija pralaimėjusi keisdavosi. Dabar būtų taip pat“, – tikina jis.
Rusija, kaip imperinis darinys, esą ims byrėti tuomet, kai jėgos išorėje bei viduje suvoks ir savo kailiu patirs, jog kolonijinė imperialistinės sistema – atgyvena.
Anot G. Landsbergio, būtent dėl šių priežasčių situacija, kai Jungtinių Amerikos Valstijų ir kitų Vakarų šalių lyderiai pabrėžia, jog nesikiš į Rusijos vidaus reikalus, suteikia teisę imperialistinei Kremliaus mašinai suktis savarankiškai. Kai tik Maskva nutaria plėsti imperijos ribas, prasideda ekspansija pagal to meto Kremliaus šeimininkų logiką. Nors kartais rusiška logika suyra, kaip kad ir nutiko Suomijoje.
Dienos tema | J. Stacevičiaus / LRT nuotr.
„Kaip jie bando konstruoti, kas tai yra Rusija? Iš pradžių Rusija yra tai, kas kalba rusiškai. Tada Rusija yra tie, kas yra slavai. Tada Rusija yra tie, kas ortodoksai. Ir tada jiems pradeda griūti dalykai, nes jie užima finougrus. Tie nei kalba rusiškai, nei yra ortodoksai. Jie yra pagonys Šiaurėje, nieko kultūriškai bendro neturintys, tik sienas turi“, – aiškina G. Landsbergis.
Buvęs užsienio reikalų ministras pažymi, kad Rusija plėtėsi ir į Aziją, ką rusiškais naratyvais pateisinti sunku – užimtose Kinijos žemėse nei rusų, nei ortodoksų nėra, o imperialistinis genas, anot jo, nėra tik putinizmo pasekmė.
„Aš manau, tą geną nešiojasi tikrai didelė dalis šalies. Ir aš manau, kad Putinas tai, ką jis kalba, jis kalba, pavadinkim, „turėdamas mandatą“. Jis jaučia, kad atstovauja dalies žmonių, didelės dalies žmonių nuotaikoms ir nuomonei“, – teigia G. Landsbergis.
Problemų Rusija turi tiek Vakaruose, tiek Rytuose
Tačiau šiandieninė Rusija turi taip pat labai rimtų problemų ir jos visai ne Vakarų kryptimi.
„Rusija taip pat turi grėsmę iš Rytų. Ir šis karas parodė, kiek jie yra priklausomi nuo tos valstybės iš Rytų, jau dabar didžiojo brolio, kuris lygiai taip pat turi ir teritorinių interesų“, – sako G. Landsbergis.
Kaip teigia pašnekovas, dalis Rytų Rusijos valstybės yra tai, kas Kinijoje yra suvokiama kaip Kinija ir neteisėtai atimta, tuo metu, kai Kinija buvo silpniausia, t. y. 19 amžiuje. Tuo metu žemėlapiai buvo perbraižyti, o Rusija tiesiog pasiėmė teritorijas iš tuo metu byrančios Kinijos.
Si Dzingpingas ir Vladimiras Putinas | AP nuotr.
„Ar kinai yra tą pamiršę? Beveik 100 proc. galiu garantuoti, kad tikrai ne, – konstatuoja G. Landsbergis. – Patikėti, kad jie pamiršo Rusijai dabar priklausančius žemės plotus, yra nesąmonė. Ekonominiai interesai, išteklių interesai – tikrai Kinija žiūri į Rusiją kaip į teritoriją, kurią vieną dieną jie sutvarkys. Tai to rusai turėtų irgi nepamiršti.“
Vakarai taip pat neturėtų pamiršti, kad Kinija siekia paversti Rusiją savo resursų kolonija. Sugriauti šiuos Pekino planus mėgina šiandieninė Jungtinių Valstijų administracija su Donaldu Trumpu priešakyje. Taip pat stengiamasi ir atvesti Rusiją į Vakarų pasaulio orbitą.
„Baltijos šalys, Lietuva pyko ant Vakarų dėl visų „Nord Stream“, dėl visų šrioderių ir taip toliau. Tų tiltų į Maskvą buvo pristatyta tiek virš mūsų galvos… Ir dabar dar bandyti ieškoti, kaip čia save pakaltinti dėl to, kad mes kažko nepakankamai padarėme? Nustokime vieną kartą tai daryti. Atsakomybė yra Maskvoje ir reikia ten dėti tašką“, – sako G. Landsbergis.
Paklaustas apie Rusijos ateitį, G. Landsbergis sako, kad ji įmanoma tik Rusijai pralaimėjus ir tą laimėjimą pripažinus, kai ir V. Putino agresija nebeturėtų jokio pateisinimo.
Dienos tema | J. Stacevičiaus / LRT nuotr.
„Procesai, kurie prasidės Rusijoje, aš manau, vyks ir be jokio Vakarų strategavimo. Dezintegracija, ar ji bus konfederacinė ta prasme, kad išlieka viena valstybė ir joje tiesiog atsiranda daugiau teisių regionams, jie pradeda savarankiškai tvarkytis, centro galia kažkokia mažėja, ar apskritai dezintegracija ta prasme, kad naujų tarptautinės teisės subjektų kuriasi, valstybių atsiranda kažkokių naujų. Ir to neatmesčiau. Pasaulis yra mobilus ir parodys daugelį dalykų“, – sako jis.
Kaip priduria pašnekovas, imperijos žlunga, federacinės valstybės skyla į daug kitų valstybių, tad tokie scenarijai jokiais būdais neatrodo neįtikėtini.
„Vienintelis dalykas, kad visiškai negalime prognozuoti laiko. Tai gali atsitikti ir labai greitai, tai gali atsitikti ir po 50 ar 100 metų“, – sako jis.
Plačiau – LRT PLIUS laidos „Aštuonkojis“ įraše.
Šaltinis: lrt.lt
