Algos ir kainos sovietmečiu laiku: mėnesio pajamų nepakako šaldytuvui nusipirkti

Naujienos

Vis dar nuskambanti frazė, kad sovietmečiu gyventi buvo geriau, retai pagrindžiama konkrečiais faktais ar skaičiais. Istorikų ir ekonomistų teigimu, anuomet siautėjęs chroniškas prekių ir paslaugų deficitas leido lietuviams susitaupyti, tačiau terpės, kur galėtų išleisti sukauptus pinigus ar pasigirti užgyventais turtais, šie neturėjo ir negalėjo. Todėl siūlome susipažinti, kokios gi buvo vidutinės algos sovietmečiu, kiek tuomet kainavo būtiniausios prekės ir kodėl šerti gyvulius bandelėmis buvo pigiau, nei jiems skirtu pašaru.

Portalas tv3.lt siūlo pasidairyti po įdomius istorijos užkaborius ir kiekvieną sekmadienį sužinoti šį tą netikėto.

Įvardijo, kas sovietmečiu uždirbo daugiausia

Kaip naujienų portalui tv3.lt pasakojo vyriausioji „INVL Asset Management“ ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė, sovietmečio statistinius (taip pat ir užmokesčio) duomenis būtina vertinti labai atsargiai, nes jais tapomas šalies ūkio paveikslas dažnai šiek tiek, o kartais ir gerokai, prasilenkdavo su realybe.

„1980 m. duomenimis, didžiausias vidutinis atlyginimas buvo stebimas statybų sektoriuje – apie 200 rb., transporto ir pramonės sektorių darbuotojai vidutiniškai uždirbdavo atitinkamai 192 ir 184 rb, mokslininkų vidutinis darbo užmokestis – 172 rb. Mažiausiais atlyginimais tenkinosi kultūros (119 rb), sveikatos apsaugos, kūno kultūros ir soc. aprūpinimo (129 rb), ryšių (137 rb), žemės ūkio (138 rb), prekybos ir maitinimo (139 rb), švietimo (144 rb) sričių darbuotojai. Valstybinio aparato tarnautojai uždirbdavo vidutinį 157 rb atlyginimą“, – paaiškina ekonomistė.

Maistas Sovietų Sąjungoje (nuotr. „Youtube')

I. Genytė Pikčienė, remdamasi Lietuvos statistikos departamento duomenis nurodo, kaip 9-ajame dešimtmetyje kito ir vidutinis darbo užmokestis.

Štai 1980-aisiais vidutinis darbo užmokestis rubliais siekė 166,1, o  po metų, 1981-aisiais, padidėjęs 3,5 rb, pasiekė 169,6 rb. 1982-aisiais vidutinė alga pakilo iki 174,5 rb, o po metų dar padidinta 3,4 rb. (1983-aisiais vidutiniškai uždirbdavo 177,9 rb).

Didžiausias ūgtelėjimas pastebimas 1984 m., kuomet vidutinis atlyginimas pakito 6 rb ir siekė 183,9 rb. Visgi, tokios algos nepakako net šaldytuvui įsigyti, kuris 1985-aisiais kainavo 304,4 rb.

Pasakodama apie tai, kam lietuviai sovietmečiu išleisdavo daugiausia savo lėšų, ekonomistė pabrėžia, kad tuo metu statistika buvo iškraipoma siekiant pavaizduoti gražesnę realybę, nei ji buvo iš tikrųjų. Pašnekovė akcentuoja, kad dėl nuolatinio daiktų stygiaus, deficito, kūrėsi tam tikrų daiktų juodoji rinka.

„Šių prekybos kanalų apskaityti neįmanoma, o jie tais laikais sudarė itin reikšmingą dalį. Be to, Statistikos departamento duomenimis, 1985-1990 m. namų ūkio išlaidų struktūroje išlaidos maistui vidutiniškai sudarė apie 30 proc. visų išlaidų. Palyginimui, šiais laikais maistui skiriame tik apie 21 proc. Anot statistikų, tais laikais alkoholiniams gėrimams buvo skiriama apie 4 proc., dabar išlaidos alkoholiui sudaro 5,8 proc. vartojimo išlaidų krepšelio. Audiniams, drabužiams ir avalynei 1985-1990 m. lietuviai vidutiniškai skirdavo 17 proc. visų išlaidų, o baldams, kultūrinės ir buitinės paskirties reikmėms teko tik 7,8 proc. visų išlaidų“, – priduria I. Genytė-Pikčienė.

Bandelėmis ir bulkomis šėrė karves ir kiaules

Ekonomistei paantrina ir  Vytauto Didžiojo universiteto istorikas doc. dr. Kastytis Antanaitis, teigdamas, kad būtiniausių maisto prekių kainos nuo 1962 metų beveik nekito ir buvo dotuojamos valstybės. Istoriko žiniomis, tos prekės, kurios tapdavo patrauklios, išnykdavo iš parduotuvių lentynų akimirksniu ir virsdavo juodosios rinkos deficitinėmis prekėmis. K. Antanaitis išskiria, kad taip 7-tame dešimtmetyje nutiko su krabais, unguriais, skilandžiais ir šalto rūkymo dešromis.

Istorikas sako, kad anuometines produktų, paslaugų ir prekių kainas reiktų padauginti iš kokių 3,5-3,7 kartų. Anot jo, gauta suma prilygtų kainoms dabartiniais eurais. K. Antanaičio teigimu, kaip beskaičiuotumėme, kone viskas be bulvių, duonos ir pieno kainavo dvigubai brangiau nei dabar.

„Kainas nustatydavo SSSR Valstybinis Kainų Komitetas dažniausiai ne pats savaime, o SSSR Ministrų Tarybos ir SSKP CK nutarimais, todėl kainodaros procesas buvo ilgas, nepaslankus, komplikuotas, ir kainos visur buvo daugiau-mažiau vienodos. Nuo 1962 m. rublių denominacijos, kainos ir algos, su nedideliais svyravimais, iki 1983 m. buvo stabilios.

Žinoma, kainos parduotuvėse ir turguose galėjo skirtis kelis kartus, o dalies prekių be spekuliantų iš viso nebuvo įmanoma įsigyti. Pavyzdžiui, statybinės medžiagos buvo be paskyrimų parduodamos tik brokuotos ir labai nedideliais kiekiais“, – sovietines realijas aptaria istorikas.

Maistas Sovietų Sąjungoje (nuotr. „Youtube')

Jo duomenimis, būtiniausios prekės pradėjo brangti 1983-iųjų ir 1984-ųjų metų sandūroje. K. Antanaitis sako, kad kainų kilimas nebuvo staigus – po 12-15 proc. per kelis metus, tačiau 1988-aisiais, kuomet SSSR ekonomika patyrė smukimą, viskas imta branginti po 25-30 proc.

„Be to, sovietmečiu egzistavo vadinamosios kainų žirklės, kuomet dalį paprasčiausių maisto produktų valstybė dotuodavo pardavinėdama pigiau nei savikaina, už tai brangindama pramonines prekes. Duona, paprastos bandelės ir bulkos (15-18 kp) nupigintos iki to, kad jomis šerdavo kiaules ir karves, nes buvo pigiau nei pirktais grūdais ar bulvėmis. Rūbai ir avalynė kainavo labai įvairiai, bet jie (įvertinus pajamas) vis tiek buvo 2-3 kartus brangesni nei analogiški Vakaruose ir prastos kokybės“, – patikina K. Antanaitis.

Istorikas įvardija, kad nuo 8-tojo dešimtmečio išlaikyti butą iš tiesų buvo pigu ir mokesčiai už vandenį, elektrą ir šildymą nebuvo dideli. Jis pateikia, kad už kilovatvalandę teko mokėti vos 4 kap, o telefono mokestis siekė – 2.50 rb. K. Antanaitis priduria, kad pigiai kainavo ir patalynės bei rūbų cheminis valymas.

Maistas Sovietų Sąjungoje (nuotr. „Youtube')

K. Antanaitis taip pat priduria, kad viešasis transportas miesto ribose buvo sąlyginai nebrangus – vienas pravažiavimas 4 kp, mikroautobusu – 10. Taksi – 20 kp už kilometrą. Visgi, rajono autobusu, el. traukiniu kainavo brangiau, bet daugybė žmonių kasdien taip važinėjo į darbą.

Brangus buvo tarpmiestinis ir tarprespublikinis transportas, bet čia teko susidurti su nuolatinės bėdomis – juose pastoviai (ir dažniausiai sąmoningai) trūkdavo vietų ir bilietus reikėjo pirkti prieš dvi savaites ar net daugiau. Istorikas pažymi ir tai, kad vakaras paprastoje kavinėje ar bare apytikriai apsieidavo nuo 10 rublių ir daugiau (su didesne kompanija ir be didelio valgymo ir 5 rublių užtekdavo).

Lygesni už kitus: tada tai laikyta prabangos prekėmis

Kalbėdamas apie tai, kokie daiktai, namų apyvokos ar kitos prekės sovietmečiu reiškė geresnį gerbūvį ir finansinį pranašumą prieš kitus, K. Antanaitis pažymi, kad egzistavo tam tikras standartas, kurio buvo tikimasi iš vidurinio sluoksnio.

„Tai buvo geri baldai: televizorius, šaldytuvas, skalbimo mašina, dujinė plytelė, radijas, dviratis ir t.t. Prabangą reiškė ir tie daiktai, kurie buvo išskirtiniai ar užsienietiški. Pavyzdžiui, automobiliai, tarp jų „Volga“ arba „Žiguli“, o dar geriau užsienietiškas, bet sunkiai įgijimas, bet po to sunkiai taisomas daiktas; užsienietiška audio, o vėliau – video aparatūra (dažniausiai baisus korėjietiškas šlamštas, bet SSSR jo vis tiek laisvai nepardavinėdavo); užsienietiški, geriausia, nauji suomiški arba vokiški baldai; juvelyriniai gaminiai (su tuo buvo sudėtingiau, nes kaip brangiųjų metalų ar valiutos, taip ir brangakmenių privati gavyba bei prekyba laikyta kriminaliniu nusikaltimu); kokios nors kolekcijos įgijimas (dailės, pašto ženklų, monetų), vakarietiškas alkoholis ir koks nors bent jau suomiškas (vis tiek Vakarai) maistas“, – apibūdina istorikas.

Maistas Sovietų Sąjungoje (nuotr. „Youtube')

Ekonomistė I. Genytė-Pikčienė paaiškina, kad planinė ekonomika buvo neefektyvi ir gamybos planai paprastai buvo per daug ambicingi, todėl neįvykdomi. Dėl to įsivyravo chroniškas deficitas.

„Net ir turint pinigų, fiziškai trūko elementarių dalykų, ką jau kalbėti apie pasirinkimo įvairovę. Todėl nereta sovietmečio asociacija – stovėjimas eilėse. Žmonės pamatę eilę stodavosi į ją, net nežinodami, ką parduoda. Eilėse stovėti tekdavo dėl visko – nuo dešrelių folijos lėkštėse iki centralizuotai formuojamų eilių stambiems pirkiniams įsigyti. Prabanga ir išskirtinumas buvo atmesti ideologiškai. Pasak ideologijos, visi turėjo būti „lygūs, sotūs ir laimingi“. Vis tik „lygesnių“ būta, prabangos prekės (geresnės markės automobiliai, baldai, indai ir pan.) buvo pasiekiamos valdžios struktūroms priklausantiems asmenims, partijos nariams“, – sako ji.

K. Antanaitis, tęsdamas prabangos ir deficitinių prekių temą, išskiria, kad trūko visko, pradedant skutimosi peiliukais, baigiant tualetiniu popieriumi, silke žiemą ar čekišku alumi.

„Prabanga taip pat laikytos LSSR nepardavinėjamos, o skirstomos arba pardavinėjamos tik kai kuriose vietovėse, pvz. Maskvoje, prekės. Tai ir kavos pupelės, bananai, tikra arbata ir t.t. madingos prekės. Mados prekės taip pat reiškė tai, kad asmuo yra turtingesnis už kitus. Jei bus mada džinsams – pirks už 150-300 rb., jei versto kailio kailiniams – įsigys už 500 rb, užeis mada krištolui – būtinai namie turės būti kažkokios krištolinės saldaininės sekcijoje.

Būta ir kultūrinių prekių, kurios dėl kokių nors priežasčių nebuvo aptinkamos nei parduotuvėse, nei prekyboje. Tokių autorių kaip Kafka ar Kamiu knygos, prekystalių nepasiekiantys unguriai arba ikrai, stebuklingą galią turintys vaistai, auksas (kartais buvo parduodamas legaliai).

Žinoma, išskirtiniu laikytas ir paprasčiausias geras buitinis aptarnavimas – madingos šukuosenos, manikiūras, auksiniai dantys, profesionalus makiažas, sutaisytas automobilis ir buitinė technika, nevarvantys kranai, buto remontas – viskas, ką dabar be didelio vargo gali bet kas ir bet kur, jei tik turi noro, bent kiek laiko bei šiek tiek pinigų. Na, ir ne tiek prabanga, o retai kam pasiekiama privilegija –  galimybė laisvai keliauti po SSSR, sovietinį lagerį ir Vakarų užsienį“, – žiniomis pasidalija K. Antanaitis.

Maistas Sovietų Sąjungoje (nuotr. „Youtube')

Paklausta, ar lietuviams sovietmečiu pavykdavo susitaupyti, I. Genytė-Pikčienė atsako, kad sovietmečiu didesnė problema buvo išleisti.

„Tais chroniško deficito laikais tiek prekių, tiek paslaugų, tiek rekreacijos, meno ir kultūros renginių pasiūla kokybine ir kiekybine prasme buvo niekinė palyginti su šiais laikais. Tad susitaupyti žmonėms pavykdavo. Statistikos departamento duomenimis, 1985-1990 m. šeimos santaupoms skirtos lėšos (grynieji ir indėlių padidėjimas Taupomajame banke) vidutiniškai sudarė 7,4 proc. visuminių pajamų“, – nurodo pašnekovė.

Šaltinis: tv3.lt

Patiko? Pasidalinkit! Ačiū. 🙏
Laisvadienis.lt
error: Alert: Content is protected !!