Išeina geležinė karta, užleisdama vietą krištolinei kartai. Geležinė – tai ta, kuri, būdama bemokslė, išleido į mokslus savo vaikus. Tai ta karta, kuri stokojusi visko, niekada neleido, kad namuose trūktų būtiniausių dalykų. Ta karta, kuri įskiepijo vertybes, pradedant meile ir pagarba.
Išeina žmonės, mokėję ir mokę vertinti moterį, o moteris – gerbti vyrą. Išeina tie, kurie galėjo gyventi be didelio pertekliaus, bet niekuo nenusivylė. Išeina tie, kurie nuo mažens dirbo ir mokė vertinti daiktų vertę, bet ne kainą.
Tie, kurie įveikė daugybę sunkumų, nenuleido rankų ir mokėjo gyventi oriai. Tie, kurie, ištvėrę sunkų gyvenimą tremtyje ir pokaryje, išeina nudirbtomis rankomis ir pakeltomis galvomis. Išeina karta, kuri mus išmokė gyventi be baimės. Išeina karta, mums dovanojusi gyvenimą.
Pasilieka karta, įkyrėjusias mintis ir nuobodžius darbus uždengianti malonumais, kanapėmis ir džiaugsmingais įvykiais. Pasilieka karta, kuri save lepina tiek, kiek tik įmanoma. Kuri begėdiškas dovanas pati sau teikia kasdien, ir tai paverčia taisykle ir tradicija. Pasilieka karta, kuri nesuvokia, kad prieš akis veriasi vis gilesnė bedugnė.
Jei galėčiau, neleisčiau išeiti geležinei kartai. Nė už ką neleisčiau. Nes tai buvo geri, tikri, nuoširdūs žmonės. Tik jų dėka mes laikėmės. Jiems išėjus neliks nieko ir niekas neturės tokios vertės, kokią turėjo anksčiau.
Buvęs švarus ir mėlynas – dangus horizonte staiga tampa spalvotas ir lenktas. Dėl to, kad pakilome per aukštai.
Lūžta išgyvenimo „programa”, lieka pačios nemaloniausios emocijos, pranašiški sapnai ir robotų programa, negeros nuojautos ir klampus pasąmonės pasaulis, – aplink tvyro psichotropinis rūkas.
Lieka tyla ir dirbtinės žmonių šypsenos – du galingiausi ginklai. Dirbtine šypsena bandome spręsti problemas, tyla ir prisitaikymu bandome jų išvengti.
Šių laikų gyvenimas jau įgriso daugeliui.
Žiūrint į televizorių ekranus supranti: štai kalba tie, be kurių norėtųsi pragyventi gyvenimą. „Galvos” televizoriuje elgiasi neteisingai. Jos turėtų pasimokyti, bet nepasimoko. Jos pamiršo, kas žmogų daro žmogumi. Jos turėtų atsiprašyti, pasiteisinti, bet „nežino”, kam. Ir į nieką nekreipia dėmesio. Ieškodami protingesnio gyvenimo ženklų kosmose ir kitose planetose – juos prarado savoje.
Bet ateis diena ir išsipildys tai, dėl ko mes tylėdami meldžiamės. Mūsų akys regės ne tik tai, ką rodo televizija. O į visus klausimus atsakys Laikas.
Pasaulį išgelbės žmonės, kurie myli, kurie moka mylėti. Savo žodžiais jie uždengs nuo baimės ir beprotybių pavargusius mūsų protus savo išminties dvasia.
Atsiras susitelkimas, vieningumas, pagalba, pasiryžimas, kovingumas, narsa, kantrybė, pasiaukojimas – ir taps gražu ir išdidu žiūrėti, kaip tai bunda žmonėse, tautoje ir net perauga už jos ribų.
Bus gera matyti, kaip pas lietuvį atsiranda gyvenimo prasmė, kuri buvo užpūsta dirbtinėmis izoliacinėmis baimės ir neapykantos putomis.
Gyventi bus šilčiau, gražiau, madingiau, prasmingiau. Padaugės tikrumo, prasmės – nesumeluotos, šiltos, amžių patikrintos, natūralios, aiškios, lengvos.
„Susitelkti ir tapti kumščiu galima tik dėl prasmės.
Dėl gyvybės, šeimos, meilės, Tėvynės, Dievo.
Ir tai bus esmė, esybė, savas kūnas”, – sako Erika.
Ir tame bus mūsų tautos tvirtybė, kai visi sustosime į vieną gretą, su meile, atjauta ir pagarba žiūrėsime vieni kitiems į akis.
O kol kas, kur buvo Lietuvos pamatai, likę tik praplauti akmenys. Bet taip norisi, kad jie vėl atsirastų.
Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autorės asmeninėje Facebook paskyroje.
