Anytos dovana šokiravo emigrantę: „Tik Lietuvoje taip gali nutikti“

Anytos dovana šokiravo emigrantę: „Tik Lietuvoje taip gali nutikti“ Žmonės

Turbūt nerasime šioje Žemėje marčios, kuri sutartų su savo anyta. Tiek anekdotų šia tema prikurta, kad tikriausiai juokingas anekdotas būtų nebent tada, jei kokia nors martelė pasakytų, jog ji iš tiesų gerai sutaria su savo anyta.

Kai susipažinau su būsimo vyro mama, taip pat nesitikėjau gražios ir nuoširdžios draugystės. Tačiau maniau, kad bent „dėl akių“ pavyks išlaikyti padorius santykius.

Deja, klydau.  Galiu pasidžiaugti, kad man pasisekė bent tiek, jog gyvename skirtingose šalyse – su vyru esame emigravę į užsienį.

Todėl bendraujame nedaug, susiskambinam kelis kartus per mėnesį, susitinkam dar rečiau – tik kai kartą ar du per metus grįžtame į Lietuvą.

Anyta, kaip turbūt ir visos anytos, savo sūnaus akyse mėgsta pasijusti geresnė ir neretai mėgsta pašiepti, pažeminti  mane. Į visokias kandžias pastabėles apie tai, kaip nemoku vaiko auginti, nemoku skaniai vyrui valgyti daryti, blogai rengiuosi, esu per stora arba per liesa, jau nekreipiu dėmesio.

Vyras mano, kad aš tiesiog per jautriai reaguoju, nes jo mama tikra pokštininkė –taip ji tik pokštaujanti arba nepiktybiškai traukianti per dantį visus. Suprask, nieko asmeniško.

Bet kartais už žodžius daug daugiau pasako veiksmai. Neseniai buvo mano gimtadienis. Ir taip jau sutapo, kad tuo metu viešėjome Lietuvoje.  Užsukome pas anytą suvalgyti torto.

Aišku, kad tikėjausi iš uošvių pasveikinimo su gimtadieniu, kokios gėlių puokštės, dovanėlės.

Bet vietoje to gavau daug daugiau – visišką pažeminimą.  Uošvė iš spintos išsitraukė senus naktinius, kurie buvo pirkti dar caro maro laikais.

O gal ir nuo kokios bobutės, atsiprašau, nurengti. Net į jokį dovanų maišelį neįpakavo… Ištiesė tokius suglamžytus ir susuktus į guzą.  Buvau šokiruota, negalėjau patikėti, kas čia vyksta. Sakau: „Čia man?“ „Taip, vintažiniai, dabar tokių jau niekur nerasi pirkti“, – su pasitenkinimu juokdamasi atsakė mano uošvė.

„Bet čia koks XXXL dydis, visa mūsų šeima į juos tilptų“, – išrėžiau vietoje padėkos.  „Nieko tokio, baigsi maitinti, išsipūsi, sustorėsi, bus kaip tik“, – paguodė ji. Būčiau gal dar kažką atkirtusi, bet gerklėje tik guzas įstrigo. Norėjosi verkti ir dingti iš ten kuo greičiau, nes ta moteris peržengė visas ribas.

Tą skudurą, aišku, išmečiau. Dar prieš tai draugėms parodžiau, tai tos išsižiojusios žiūrėjo ir klausė, ką aš jai padariusi, kad ji manęs taip nekenčia.  Nežinau, kodėl ji norėjo piktybiškai mane įžeisti. Tik Lietuvoje taip gali nutikti. Užsienyje visi brangina savo šeimas ir stengiasi išsaugoti ryšį su vaikais, jų antrosiomis pusėmis, anūkais.

Deja, bet mūsų uošvės nė kiek nepasikeitė – tokios ir liko nuo Žemaitės laikų. Laimei, kad gyvename ne vienoj troboj ir galime rinktis, kada ir kiek norime su tokiais žmonėmis bendrauti.  Su savo anyta po šio incidento nutraukiau visus ryšius, lioviausi bendrauti net ir iš mandagumo, nebeatsiliepiu į telefono skambučius. Tegu žinosi.

Daugiau neleisiu savęs trypti ir žeminti.

 

 

Reklama