Pensijų sistema vėl ant pokyčių slenksčio: ieškoma, kaip labiau susieti pensiją su stažu, bet senstanti visuomenė ir riboti biudžeto ištekliai verčia remtis ir kitais sprendimais – vyresnių žmonių išlaikymu darbo rinkoje bei priemonėmis prieš ankstyvą pasitraukimą. Ar Lietuva ras būdą užtikrinti orias pensijas visiems? Ar gali būti, kad 15–34 metų stažo laikotarpis taip pat keisis? Ar reikėtų didinti pensinį amžių?
Vyriausybės programoje taip pat įrašytas siekis grąžinti pensijų dydžio priklausomybę nuo turimo darbo stažo. Ar planuojate tai įgyvendinti ir kada bus grąžinta ši priklausomybė?
J. Zailskienė: Ir dabar pensija tam tikra dalimi priklauso nuo stažo nuo 15 iki 35 metų. Susitikus su gyventojais vieni sako, kad dirbo visą gyvenimą, augino vaikus ir gauna mažiau negu tie, kurie dirbo biure.
Žinoma, sumokėti mokesčiai taip pat skyrėsi ir nuo to pensija priklauso. Specialistai dabar skaičiuoja ir žiūri, ką būtų galima padaryti, kad sistema nebūtų per daug iškreipta, bet kartu kiekvienas žmogus jaustųsi oriai gaudamas tai, ką valstybė jam gali mokėti.
Ar gali būti taip, kad tas 15–34 metų stažo laikotarpis taip pat keisis?
J. Zailskienė: Dabar nenorėčiau to komentuoti, nes mes tikrai analizuojame šį klausimą. Yra ir valstybinės pensijos, kur kyla daug iššūkių, reikia žiūrėti, kad nebūtų nuskriausti pareigūnai, nes jų pensijų indeksavimas skaičiuojamas pagal kitą sistemą.
Valstybės pajėgumai yra riboti, nes dabar didelės sumos skiriamos gynybai. Tai yra labai jautrios temos, kurioms ieškome sprendimų.
Nuo šių metų pensinis amžius Lietuvoje yra 65 metai ir jis toliau neilginamas, tačiau dėl visuomenės senėjimo pensininkų skaičius augs greičiau, tad augs ir išlaidos jiems išlaikyti. Iš kur ateityje paimsite daugiau pinigų pensijoms? Ar reikėtų didinti pensinį amžių?
J. Zailskienė: Vertinant dabartinę situaciją, visai neseniai turėjome pasitarimą su „Sodros“ ir Užimtumo tarnybos atstovais. Gana gera žinia ta, kad jau 3 metus iš eilės dirbančiųjų skaičius išlieka pakankamai stabilus – vyresnio amžiaus žmonės lieka darbo rinkoje ir tai yra gerai.
Nors jiems mokama pensija, jie toliau prisideda prie visuomenės gėrio, gauna atlyginimą ir moka mokesčius į biudžetą. Tai vienas iš variantų, kodėl mums labai svarbu galvoti apie „sidabrinę ekonomiką“ ir didesnį vyresnio amžiaus žmonių įtraukimą.
Kitas dalykas yra grįžtantys lietuviai, labai norėčiau pakviesti lietuvius grįžti į Lietuvą ir taip auginti Lietuvos gyventojų skaičių, kiekviena šeima turėtų pagalvoti apie vaikus, o dėl pensijų, aš neabejoju, kad bus ieškoma sprendimų.
Kol kas situacija yra stabili, mokesčiai surenkami normaliai ir visi valstybės įsipareigojimai vykdomi. Tuo labiau kad pensijos iš tikrųjų indeksuojamos jau ne pirmus metus daugiau, negu priklauso pagal teisės aktus.
Visgi žiūrint į tolimesnę ateitį, tiek Lietuvoje, tiek kitose Europos šalyse dirbančiųjų skaičius dėl demografinės situacijos kinta į blogąją pusę, reikės daugiau lėšų ateities pensininkams išlaikyti. Kaip tvarkysimės su šiuo iššūkiu?
J. Zailskienė: Taip ir tvarkomės, pradėdami nuo to, ką sakiau – vyresnio amžiaus žmonių įtraukimo, skatinimo kuo ilgiau likti darbo rinkoje. Pagal teisės aktus, jeigu senjoras išeina į pensiją, bet dar dirba, po metų jam pensija yra indeksuojama, tad tai yra papildoma paskata.
Kalbame apie jaunimą, apie vidutinio amžiaus žmones, bet vyresnio amžiaus asmenys yra finansiškai jautriausia grupė, nes pagal statistiką didelis jų procentas yra prie skurdo ribos, todėl jų išlikimas darbo rinkoje yra labai svarbus.
Tačiau yra viena problema – darbdaviai nėra linkę vertinti vyresnio amžiaus darbuotojų, nors jie yra tikrai lojalūs ir po kelių mėnesių neišeis ieškoti kitos darbo vietos, diskriminacija dėl amžiaus pas mus vis dar jaučiama.
Bendraujant su vyresnio amžiaus žmonių asociacijomis ir nevyriausybinėmis organizacijomis, girdžiu nuogąstavimus, kad jau nuo 50 metų darbuotojas tampa tarsi nebereikalingas – tai yra labai neigiamas požiūris.
Svarbu suprasti, kad jaunas žmogus žino tik kaip jaučiasi būdamas jaunas, o vyresnis žmogus žino, kaip jautėsi būdamas jaunas, vidutinio amžiaus ir kaip jaučiasi dabar. Jų patirtis, darbingumas ir norai išlieka.
Kokiomis priemonėmis iš valstybės pusės galima paskatinti darbdavius įdarbinti daugiau vyresnio amžiaus žmonių?
J. Zailskienė: Nemanau, kad šiuo metu būtų galima tikėtis specialių valstybės subsidijų būtent vyresnio amžiaus žmonių įdarbinimui, nes mes prioritetą teikiame asmenų su negalia įdarbinimui – tai dar jautresnė grupė, tačiau manau, kad užtektų „minkštųjų“ priemonių ir gerųjų pavyzdžių, kad darbdaviai patikėtų vyresnio amžiaus darbuotojais.
Kalbant apie skurdo spąstus, yra problema, kai žmonės išeina į išankstinę pensiją 60 ar 63 metų, jiems apskaičiuojama 20 proc. mažesnė pensija, kuri nors ir bus indeksuojama, niekada nepasieks tokio lygio, kokį būtų pasiekę sulaukę pensinio amžiaus. Mes tai matome kaip problemą, todėl nuo liepos 1 dienos įsigalios Užimtumo įstatymo nuostata: asmenims nuo 60 metų, kurie netenka darbo, Užimtumo tarnyba galės mokėti išmokas iki pusantrų metų.
Pagal statistiką apie 20 proc. 60 metų ir vyresnių asmenų, užsiregistravusių Užimtumo tarnyboje, randa darbą su tarnybos pagalba. Tai yra valstybės parama konkrečiam gyventojui, kad jis neišeitų į išankstinę pensiją.
Šaltinis: tv3.lt
