Vakar aš vėl susibariau su vyru dėl to, kad nepagaminau vakarienės iš trijų patiekalų. Aš labai pavargau darbe, vos parsivilkau namo po darbo. Namuose, kaip visada, visi indai neplauti, laukia, kada aš grįšiu. Nesuprantu, negi taip sunku po savęs išsiplauti lėkštę arba puodelį. Aš išploviau visus indus, sustačiau viską į vietas. Man tiesiog nebeliko jokių jėgų vakarienės gaminimui.
Nusprendžiau išvirti pienišką košę/ Vaikai ją tiesiog dievina. O vyras tegu valgo tai, ką aš pagaminsiu, jei galvoja, kad šiuose namuose tik aš turiu pareigų.
Aš pagaminau košę ir nuėjau prigulti. O vyras tokį riksmą sukėlė, kad maniau, stogas pakils. Skandalas gavosi grandiozinis. Man kartais atrodo, kad aš kaip vergė, turiu tik įpareigojimus. O aš dabar į visas pretenzijas turiu vieną atsakymą: „jei kas nors nepatinka, tavęs čia niekas nelaiko“.
Sekančią dieną mes, žinoma, nesikalėjome. Tą dieną aš sužinojau, kad mano brangusis gali ir indus išsiplauti ir maistą pasigaminti.
Prieš porą metų jis važiavo aplankyti savo giminių, į tėviškę. Tačiau dėl tam tikrų politinių nesklandumų jo kelionė išsitęsė iki pusmečio.
Per tą laiką aš supratau, kad manęs visai neapsunkina gyvenimas vienumoje ir negąsdina buitinės problemos. Gal kai kada ir būtinas vyriškas palaikymas, bet aš nenoriu išlaikyti savo vyro. Dabar sėdžiu ir galvoju, kaip man pasielgti: išsiskirti su vyru ar palikti viską taip, kaip yra. O gal suorganizuoti buitį taip, kad jis būtų viskuo patenkintas?
