Kai mes su Domu pagaliau nusipirkome ilgai lauktą butą, mūsų namai iškart tapo vieta, į kurią pradėjo plūsti giminės ir draugai. Visi norėjo savo akimis pamatyti naujus namus: rajoną, plotą, remontą ir net vietinę infrastruktūrą. Vyras juokavo, kad geriau būtų buvę viską laikyti paslaptyje, bet, kaip paaiškėjo, apie tai jau papasakojo mama.
Netrukus po eilinio svečių apsilankymo vėl suskambo durų skambutis. Prie durų stovėjo mano sesuo su lagaminu ir mažu sūneliu ant rankų. Be jokio išankstinio skambučio ir perspėjimo ji pareiškė, kad atvyko „tik porai metų“, kad pakeistų savo gyvenimą: įsidarbintų ir susirastų vyrą.
Iš manęs reikalauta, kad registruočiau Petrą, kad jis galėtų eiti į darželį, ir ją – kad galėtų įsidarbinti. Buvau apstulbusi, nes niekas net nepaklausė mano nuomonės.
Kol bandžiau paaiškinti seseriai, kad mūsų bute tiesiog nėra vietos papildomiems gyventojams, ji elgėsi taip, tarsi tai būtų jos nuosavybė. Ramiai atidarė šaldytuvą, išsitraukė dešrą, susipjaustė agurkus.
Į mano prieštaravimus ji tik gūžtelėjo pečiais ir net pradėjo rengti scenas, kad pritrauktų Domo dėmesį. Ji jau buvo nusprendusi, kad miegos ant sofos svetainėje, o vaikui įsigysime lovytę.
Situacija pasiekė aukščiausią tašką, kai sesuo pasiūlė Domui… vesti ją! Matyt, jos galvoje tai atrodė kaip puikus planas. Bet Domas liko ramus, stebėdamas šią sceną kaip absurdišką spektaklį. Ramiai paėmęs seserį ir jos sūnų už rankų, jis išvedė juos pro duris kartu su lagaminu.
Tačiau istorija tuo nesibaigė. Sesuo dar apie dvi valandas kėlė skandalą laiptinėje, šaukė ir bandė mane kaltinti beširdiškumu. Kitą rytą paskambino mama – ir jau įtūžusi. Ji mane apkaltino tuo, kad „sugrioviau šeimą“, sakydama, kad daugiau neturi dukters.
Galiausiai buto pirkimas tapo ne tik naujo mūsų gyvenimo etapo pradžia, bet ir savotišku ištvermės išbandymu. Pamatėme tikrus kai kurių giminaičių veidus ir supratome, kad mums kur kas ramiau be nuolatinių dramų. Dabar gyvename laimingai dviese, o tie, kurie kėlė problemas, patys pasitraukė iš mūsų gyvenimo.
