Vaikas ir telefonas – kur yra ribos ir kokios jos turėtų būti? Dr. Austėja Landsbergienė bus labai konkreti: „Stengiuosi remtis ne nuomone ir ne emocijomis, o mokslu. Ir ne, probleminis telefonų naudojimas nėra normalus evoliucijos posūkis“, – sako žinoma edukologė ir dalinasi aiškiais patarimais tėvams. Kaip brėžti tinkamas ribas savo vaikams dėl telefonų ir socialinių tinklų naudojimo? Kada kontrolę turi keisti pasitikėjimas? Galiausiai, kaip, norint paties geriausio, nepakenkti vaiko socialiniams ryšiams?
2025-aisiais Vilniaus universitetas ir „Tele2 Lietuva“ atliko Lietuvos gyventojų tyrimą, kurio metu buvo nustatyta, kad aukštu nerimastingumu ar depresiškumu pasižyminčių asmenų gretose yra dvigubai daugiau tų, kurie linkę itin įnikti į socialinius tinklus. Be to, paaiškėjo, kad penktadalis Lietuvos gyventojų patenka į nerimo sutrikimo rizikos grupę ir tiek pat į depresijos rizikos grupę. Šie skaičiai yra beveik dvigubai didesni nei kitose Europos Sąjungos šalyse. Į probleminį soc. tinklų vartojimą kur kas labiau linkę ir žemu psichologiniu atsparumu pasižymintys suaugusieji, o 18–34 metų žmonių grupėje rizikingo socialinių tinklų naudojimosi paplitimas siekia net 40–55 procentus. Taigi, kad perteklinis skendėjimas virtualiame pasaulyje turi žalojančių pasekmių – akivaizdu, tik kaip nuo to apsaugoti pažeidžiamiausią ir savikontrolės mechanizmų kol kas neturinčią – vaikų – grupę? Kada dar laikas diskusijai, o kada – jau aiškiems draudimams? Kodėl tėvų rolė čia – privaloma? Galiausiai, ką reiktų priimti kaip natūralius naujųjų laikų pokyčius, o su kuo taikstytis vis dėlto nederėtų? Apie visa tai kalbamės su edukologe, socialinių mokslų daktare, kontekstinio ugdymo pradininke, konsultante švietimo klausimais Lietuvoje Austėja Landsbergiene.
Pirmiausia, apsibrėžkime ribas, nes jos skirtingų tėvų galvose taip pat labai skiriasi – iki kurio amžiaus vaikams telefonas neturėtų būti duodamas jokiais atvejais? Ir kada, kiek jau galima vaikui duoti asmeninį telefoną? Ar jis turėtų būti tik su skambinimo funkcija, ar išmanusis?
Visada stengiuosi kuo mažiau remtis nuomone bei emocija ir kuo daugiau mokslininkų, kurie gilinasi ir tiria vieną ar kitą sritį, tyrimais bei išvadomis. Dažniausiai – kai kalbame apie telefonus – šiandien rekomendacijos yra tokios: 0–2 metai nenaudoti jokio telefono ir kitų ekranų arba labai nedaug, minimaliai. Nuo 2 iki 5 metų amžiaus – ribotas ekranų laikas iki 1 val. 5–10 m. vaikams galima leisti paprastą įrenginį su priežiūra, bet ne asmeninį išmanųjį. Nuo maždaug 8 iki 10 metų vaikams galimas paprastas telefonas, tik su skambučių, SMS funkcija situacijose, kai reikia ryšio dėl vaiko saugumo ir pan. Nuo maždaug 12 metų galimas asmeninis išmanusis telefonas su taisyklėmis ir priežiūra. Na ir 13 metų arba vyresniems galima leisti naudotis socialiniais tinklais, tačiau čia noriu akcentuoti, kad svarbiau nei amžius yra naršymo ribojimai, laiko limitai, turinio filtrai ir pan. Reikia suprasti ir tai, kad amžius nėra vienintelis rodiklis – svarbu vertinti vaiko brandą, atsakomybę bei konkretaus vaiko elgesį ir šeimos aplinkybes.
Vaikų ekranų naudojimas (asoc. nuotr.)
FOTO: Ground Picture | Shutterstock
Kalbant apie būtent socialinius tinklus, vaikus ir tėvų dalyvavimą tame, kur yra riba tarp vaiko savarankiškumo, sąmoningumo ugdymo, galų gale privatumo gerbimo ir pakankamos, tinkamos kontrolės?
Kaip jau minėjau, socialiniai tinklai yra nerekomenduojami vaikams, jaunesniems nei 13 metų, tačiau dar svarbiau yra tėvų įsitraukimas: nei griežti draudimai, nei pasyvus stebėtojo vaidmuo nėra ta strategija, kuri būtų sveikintina.
Jaunesniame amžiuje – 13–15 metų – reikėtų derinti tėvų įsitraukimą su tuo, kad vaikas vis dėlto gali pasirinkti dalį turinio, tačiau yra ir labai aiškios taisyklės. Pavyzdžiui, aiškiai nustatytas laikas, kada galima naudotis; įjungti privatumo nustatymai; daug pokalbių apie saugų elgesį virtualioje erdvėje ir pan. Vyresniame amžiuje, nuo maždaug 16 metų jau siūlyčiau paaugliu pasitikėti, nes per didelė kontrolė gali paskatinti jauną žmogų slėpti nuo tėvų tai, ką jis veikia virtualioje erdvėje. Ir, žinoma, svarbu tęsti pokalbius apie kritinį mąstymą, skaitmeninį raštingumą, kad jaunas žmogus mokytųsi pats atpažinti rizikas ir priimti teisingus sprendimus. Tarkim, jeigu randate įdomų straipsnį – persiųskite. Jeigu išgirstate apie keblią situaciją – pasidalinkite. Turi vykti nuolatinis dialogas – nemanykite, kad sąmoningas elgesys yra savaime suprantama, nes kartą ar penkis apie tai pasikalbėjote.
Turbūt didžiausias klaustukas yra paauglius auginantiems tėvams – kiek tenka girdėti, galva nunarinta į telefoną, sudėtinga vaikų dėmesį susigrąžinti į buitinę aplinką, o kai mokyklose imta riboti telefonų naudojimą – paauglių mamos dalinosi, kad pradžioje tai priminė narkomanų abstinenciją. Kaip galvojate, ką su visu tuo daryti? Ar tiesiog susitaikyti su tokiu evoliuciniu posūkiu? Ar tėvams griežtai į tai kištis ir tiesiog reikliai riboti? Tartis?
Nemažai tėvų apibūdina paauglių įsitraukimą į telefoną ir socialinius tinklus kaip labai intensyvų, o kai telefonas apribojamas pvz., mokykloje ar namuose, kai kurių vaikų reakcija iš tiesų gali priminti „abstinenciją“.
Mokslinėje literatūroje vis dažniau vartojama sąvoka „probleminis išmaniojo telefono naudojimas“ (angl. problematic smartphone use, PSU). Tai nėra tas pats, kas klinikinė priklausomybė, tačiau kai kuriems paaugliams pasireiškia elgesio modeliai, kurie primena priklausomybę: sunku atsitraukti, dažnas kompulsyvus tikrinimas, dirglumas, nerimas ar stresas, kai telefonas atimamas arba ribojamas, prastėjantis miegas ir dėmesys.
Kai kuriuose tarptautiniuose tyrimuose ir sveikatos ataskaitose minima, kad apie 10–15 proc. paauglių socialinių tinklų naudojimas turi problematiškų, priklausomybę primenančių požymių. Mokslas aiškina, kad čia svarbus ne vien ekranų laikas, o ir psichologiniai mechanizmai, kuriuos sustiprina platformų dizainas ir paauglių raidos ypatumai. Pavyzdžiui, trumpi vaizdo įrašai (TikTok, reels) kuriami taip, kad vartotojas gautų labai greitą atlygį, o tai skatina vis dažnesnį tikrinimą, sunkesnį perėjimą prie nuobodesnių, bet svarbesnių veiklų, tokių kaip, pavyzdžiui, pamokos. Arba paaugliai, kuriems yra itin svarbus priklausymas grupei, bijo nebūti socialiniuose tinkluose ir ką nors praleisti, čia pasireiškia vadinamasis FOMO (angl. fear of missing out). Be to, daliai paauglių telefonas yra it būdas nusiraminti, pabėgti nuo streso, išvengti nuobodulio, kompensuoti socialinį nerimą – tokiu atveju priklausomybę primenantis elgesys gali būti susijęs su emocinės savireguliacjos problema.
Ir ne, tai nėra natūralus posūkis. Moksliniai tyrimai rodo, kad probleminis telefono naudojimas siejasi su prastesniu miegu, blogesne dėmesio kontrole, emociniais sunkumais, prastesniais mokymosi rezultatais. Žinoma, svarbu pabrėžti, kad ne visi paaugliai, kurie daug laiko praleidžia telefone, turi problemą. Didelę reikšmę turi tai, kam telefonas naudojamas, kokio tipo turiniui, ir ar tai trikdo miegą, mokslus, santykius bei kasdienę rutiną.
Austėja Landsbergienė
FOTO: Andrius Ufartas | Delfi
Dėl draudimų, na, vėlgi mokslas rodo, kad vien griežti draudimai dažnai neveikia kaip ilgalaikis sprendimas, ir veiksmingiausios strategijos paprastai yra balansuotos: ribos + dialogas + savireguliacijos ugdymas. Kai ribos kuriamos kartu, paauglys dažniau jas priima kaip prasmingas ir ugdosi savikontrolę. Nereikia pamiršti ir to, kad visiems vaikams yra svarbus suaugusiųjų pavyzdys: jei šeimoje visi nuolat sulindę į ekranus – paaugliui sunku priimti ribojimus ir kitas taisykles kaip teisingus.
Yra tekę girdėti, kad telefonas, prieiga prie socialinių tinklų yra naudojami ir kaip derybų priemonė. Padarysi tą ir aną – galėsi naudotis telefonu valandą. Nepadarei, nepasisekė mokslai, prasižengei – atimama prieiga. Ar tokio ryšio su išmaniomis technologijomis formavimas yra geras, ar labiau ydingas pasirinkimas?
Naudoti telefoną ar socialinius tinklus kaip atlygio ar bausmės priemonę gali būti trumpalaikiai efektyvu. Tačiau moksliniai duomenys rodo, kad tai susiję su didesniu ekrano laiku, probleminiu naudojimu ir silpnesniais vidinės motyvacijos bei savireguliacijos įgūdžiais, todėl tėvai turėtų rinktis komunikaciją, struktūruotas taisykles ir aktyvią priežiūrą.
Apskritai, kalbant apie mėginimą vaiką atriboti nuo socialinių tinklų, kartais atrodo, kad taip gali paraleliai jį atriboti ir nuo tikrai svarbių jam socialinių ryšių. Kaip mėginant apsaugoti nepakenkti, turint omenyje, kad virtualumas šių laikų vaikams išties yra svarbi komunikacijos forma?
Didelės reprezentatyvios apklausos duomenys rodo, kad paaugliai, kurie daug laiko praleidžia internete ar socialiniuose tinkluose, nėra mažiau linkę bendrauti realiame gyvenime, nei mažiau prisijungę bendraamžiai. Pvz., JAV vaikų tyrimas parodė, kad nuolat telefone lindintys paaugliai tiek pat dažnai arba labai panašiai susitinka su draugais akis į akį kaip ir mažiau lindintys bendraamžiai. Paaugliai taip pat teigia, kad socialiniai tinklai leidžia jiems jaustis labiau susijusiais su draugų gyvenimais. Tai reiškia, kad socialiniai tinklai dažnai papildo, o ne išstumia realų bendravimą – jie tampa viena iš socialinių santykių palaikymo erdvių, ypač tarp jau turimų draugų.
Taip pat pastebėta, kad paaugliai patiria skirtingus psichologinius pojūčius skirtinguose bendravimo kontekstuose, tačiau ir čia išvada buvo ta, kad, nors virtualūs ryšiai nėra tiesioginė realaus gyvenimo sąveikos kopija, jie turi reikšmingą socialinę reikšmę, ypač ten, kur gyvi susitikimai yra riboti. Daugelis paauglių naudojasi socialiniais tinklais kaip papildomu ryšio kanalu su jau esamais draugais, o ne kaip vienintele socializacijos forma. O kai kurie paaugliai, ypač sunkiai bendraujantys, gali netgi praturtinti savo socialinius įgūdžius internetu prieš pereidami į gyvą bendravimą.
Paaugliams virtualus bendravimas yra aktuali komunikacijos forma, kuri dažnai palaiko, papildomai jungia ir pratęsia realius santykius, tačiau ji neturėtų visiškai pakeisti gyvos bendravimo patirties. Tad ir vėl, svarbiausia – balansas: skatinti įvairiapusį bendravimą, kad abi formos – ir virtualus, ir gyvas bendravimas – turtintų socialinį ir emocinį paauglio gyvenimą.
Vaikų ekranų naudojimas (asoc. nuotr.)
FOTO: Dragana Gordic | Shutterstock
Kokios galėtų būti šeimos namų taisyklės, kai kalbame apie socialinių tinklų ir išmaniųjų technologijų vartojimą? Ar turite aiškių patarimų, kuriuos galima įsitraukti į savo šeimos rutiną?
Žinoma! Pasidalinsiu patarimais, kuriuos dažniausiai duodu savo draugams, kurie kreipiasi dėl savo vaikų. Pirmiausia, ribokite dienos ekranų laiką, ypač tiems vaikams, kurie dar patys turi savireguliacijos iššūkių. Aiškios ribos yra pagalba vaikams, nebijokite jų brėžti. Nustatykite, kur ir kada galima bei negalima naudotis. Pavyzdžiui, valgant – jokių ekranų, valanda prieš miegą – jokių ekranų ir pan. Mes patys neturėjome tokios taisyklės, bet padėjo draugams: miegamajame – paprastas žadintuvas, o telefonas bei kompiuteris kraunami naktį koridoriuje.
Kalbėkite su vaiku apie dalinimąsi asmenine informacija bei išaiškinkite privatumo nustatymus. Nevenkite pokalbių apie netinkamą turinį – patyčias, melagienas ir pan. – bei dalinimąsi juo. Šie pokalbiai yra itin svarbūs, nes vaikai dažnai nesuvokia rizikų. Reguliariai kalbėkitės apie tai, kas vyksta internete. Pasidalinkite straipsniais, aptarkite pamokančias istorijas. Klauskite, kaip vaikui atrodo tai, kas vyksta internete. Išklausykite nepertraukdami – pamatykite visa tai jo akimis. Turėkite laiką be technologijų. Pavyzdžiui, viena šeima sutarė, kad šeštadienis visiems šeimos nariams yra diena be technologijų.
Taisyklės turi būti ne tik draudžiančios, ribojančios, bet ir ugdančios. Draudimai be paaiškinimų, be pokalbių dažnai sukelia pasipriešinimą. O aktyvus tėvų įsitraukimas, aiškios ribos, dialogas ir paauglių įtraukimas į taisyklių kūrimą bei diskusiją apie jas padeda susiformuoti sveiką, sąmoningą požiūrį į socialinius tinklus ir technologijas. Juk tai ir yra raktas į atsakingą naudojimą.
Šaltinis: DELFI.LT
