Nauji tarptautiniai vertinimai rodo, kad lietuviams uždirbti net ir nedidelę sumą reikia gerokai daugiau laiko nei kitų Europos Sąjungos (ES) šalių gyventojams. Vis dėlto ekonomistai ragina neskubėti daryti išvadų – esą skirtingi skurdo matavimo būdai gali parodyti visiškai skirtingą vaizdą.
Šią savaitę plačiai buvo aptarinėjamas britų mokslininkų tyrimas. Jo duomenimis, pagal vidutinį skurdo lygį, Lietuva yra skurdžiausia ES šalis. Paprastai tariant, duomenys rodo, kad Lietuvoje iš ES valstybių daugiausiai žmonių susiduria su skurdu.
Tuo metu ekonomistai ramina – tyrime pasitelktas skaičiavimo metodas neatspindi tikros situacijos šalyje.
Taigi kaip yra iš tikrųjų?
Lietuva skurdžiausia ES valstybė?
Vertinant vidutinį skurdo lygį valstybėje, tyrime buvo skaičiuojamas vidutinis darbo laikas, per kurį darbuotojas uždirba 1 JAV dolerį.
Pagal Oksfordo universiteto ekonomisto Olivierio Stercko sukurtą „vidutinio skurdo“ metodiką, praėjusiais metais, norint uždirbti 1 JAV dolerį mažiausiai skurdžioje ES valstybėje – Liuksemburge – reikėjo dirbti beveik 21 minutę.
Tuo metu Lietuvoje – 76,4 minutės.
Anot tyrimo, Lietuva pernai buvo 3,6 karto skurdesnė nei Liuksemburgas ir apie 3 kartus skurdesnė nei Nyderlandai (1 JAV dolerį uždirbti užteko 24 minučių), Vokietija (26 minutes), Belgija (27 minutes) ir Kipras (30 minučių).
Tuo metu Estijoje doleriui uždirbti prireikė 51 minutės, Lenkijoje – beveik 44 minučių.
Kaip anksčiau skelbta, įprastais „Eurostat“ duomenimis, skurdo rizikos lygis 2025 metais Lietuvoje siekė 22,6 proc. – 1,1 proc. punkto daugiau nei 2024 metais.
Pernai apie 653 tūkst. šalies gyventojų gyveno žemiau skurdo rizikos ribos.
Skaičiavimo būdas neatspindi realios situacijos
„Artea“ banko vyriausioji ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė paaiškino, kad minėtame tyrime nagrinėjamas kitoks nei įprasta skurdo vertinimo rakursas.
Anot ekonomistės, būtent dėl pasitelkto skaičiavimo metodo situacija gali atrodyti daug blogesnė, nei yra iš tikro.
„Autoriaus naudojamas vidutinio skurdo matas yra atvirkštinė funkcija nuo pajamų, parodanti vidutinį laiką, kurio reikia vienam doleriui uždirbti.
Tokiam vertinimui gerokai jautresnės tos šalys, kuriose yra reikšmingesni pajamų atotrūkiai, žemesnis produktyvumo lygis ir yra skurstančių. Ir ypač žemas pajamas gaunančių gyventojų. Jų įtaka skaičiavimuose pagal šią metodiką stipriai blogina bendrą rodiklį, palyginti su mažesnį pajamų atotrūkį turinčiomis šalimis“, – paaiškino ekonomistė.
I. Genytė-Pikčienė paaiškino, kad tyrime naudota metodologija Lietuvai nėra palanki dėl santykinai didesnės pajamų nelygybės, kurią lemia itin kuklios pačias žemiausias pajamas gaunančių skurstančių žmonių pajamos.
Pavyzdžiui, ilgalaikių bedarbių, vienišų nedirbančių tėvų, kuriems tenka išlaikyti vaikus, išvis nedirbusių asmenų pašalpų lygis, pensijos, nesukaupus stažo, ir pan.
Taip pat, pasak ekonomistės, tokiam prastam rezultatui, tikėtina, įtakos turėjo vis dar santykinai didesnė šešėlinės ekonomikos dalis, kuri iškraipo realią situaciją ir blogina pajamų statistiką.
„Pavyzdžiui, Lietuva – viena lyderių ES pagal nekilnojamojo turto turinčiųjų dalį populiacijoje. Jei dalis nuomos pajamų statistikoje neapskaitoma, statistiniai rezultatai prastesni nei yra iš tikrųjų.
Be to, Lietuvoje vis dar didžioji dalis gyventojų gyvena nuosavuose būstuose be paskolų. Vien savo būsto turėjimas yra svarbi turtinė atrama. Vakarų šalyse, kur dominuoja arba nuoma, arba būsto įsigijimas su paskola, dalį pajamų tenka skirti būtent šio poreikio aptarnavimui“, – komentavo pašnekovė.
Didžiausias skurdo lygis – keliose visuomenės grupėse
Tuo metu Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo (NSMOT) direktorė Aistė Adomavičienė taip pat pabrėžė, kad toks skaičiavimas nėra oficialus statistinis „Eurostat“ ar Pasaulio banko rodiklis ir neapima visų aspektų, kurie padeda įvertinti šalies gyventojų finansinę ir ekonominę situaciją.
Todėl, pasak jos, remiantis juo negalima vienareikšmiškai tvirtinti, kad Lietuva yra skurdžiausia ES valstybė.
„Vis tik, tenka pripažinti, kad šis rodiklis koreliuoja su oficialia Valstybės duomenų agentūros ir Eurostato statistika. Pagal daugelį skurdo rodiklių Lietuva ne vienerius metus yra prie prasčiausius rodiklius Europos Sąjungoje turinčių valstybių.
Skurdas tapo ilgalaike šalies problema, kurios nepavyksta išspręsti“, – komentavo pašnekovė.
Anot jos, 2025 m. skurdo rizikos lygis Lietuvoje išaugo daugiau nei vienu procentiniu punktu ir pasiekė 22,6 proc. (2024 m. buvo 21,5 proc., palyginimui ES skurdo rizikos lygis 2024 m. buvo 16,2 proc.).
NSMOT direktorė įvardijo, kad ypatingai didelis yra šių visuomenės grupių skurdas:
- senatvės pensininkų (2025 m. 43,3 proc., 2024 m. buvo 39,9 proc. – antras blogiausias rezultatas ES 2024 m.)
- vienišų asmenų, ypač senatvės pensijos amžiaus moterų (2025 m. 44,1 proc.)
- negalią turinčių žmonių (blogiausias ES rezultatas per pastaruosius 10 metų)
- vienišų tėvų (išaugo nuo 31,6 proc. 2024 m. iki 33,2 proc. 2025 m.)
- bedarbių (2025 m. – 62 proc., 2024 m. buvo 59,9 proc.)
- kaime gyvenančiųjų skurdas (33,4 proc.) yra dukart didesnis nei mieste (17,7 proc.), palyginimui 2024 m. atitinkamai buvo 29,4 proc. ir 18 proc.
Ji pridėjo, kad ypač nerimą kelia pernai ženkliai – nuo 20,7 iki 25,3 proc. – išaugęs darbingo, gerokai priešpensinio 50–64 metų amžiaus žmonių skurdo rizikos lygis
„Praėjusią savaitę paskelbti Valstybės duomenų agentūros duomenys rodo, kad asmenų, kurių veikla dėl sveikatos sutrikimų buvo apribota, skurdo rizikos lygis 2025 m. pasiekė 43,5 proc. ir buvo aukščiausias per pastaruosius 20 metų. Naujausiais turimais Eurostato duomenimis, tai blogiausias rodiklis visoje Europos Sąjungoje per pastaruosius 10 metų.
Kol kas neturime visų ES valstybių 2025 m. rezultatų, tačiau atsižvelgiant į tai, kad neturime tų šalių rezultatų, kuriose skurdo rizikos lygis gerokai mažesnis, galime teigti, kad skurdo situacija Lietuvoje išlieka panašiai bloga“, – aiškino A. Adomavičienė.
Neįsigilinama į tikrąsias priežastis
„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas dr. Nerijus Mačiulis taip pat dalijosi abejonėmis dėl garsiai nuskambėjusio tyrimo apie tariamai skurdžiausią Lietuvą.
„Šią savaitę skeptikai atkreipė dėmesį į kai kuriuos skaičiavimus, rodančius, kad nepaisant išskirtinio Lietuvos augimo, čia yra didelis skurdas. Labai svarbu atkreipti dėmesį į tai, kaip apibrėžiamas šis „skurdas“ – jis rodo tik pajamų nelygybę, o ne tikrąjį materialinį nepriteklių.
Pagal pagrindinį ES naudojamą apibrėžimą, skurdo rizikos riba yra apibrėžiama, kaip gyventojo pajamos, nesiekiančios 60 proc. šalies medianos. Šis rodiklis turi savo privalumų – be jokios abejonės norisi, kad visuomenėje nebūtų didelių skirtumų, o ekonomikos progresas pasiskirstytų tolygiai“, – paaiškino ekonomistas.
Visgi jis pridėjo, kad kartu šis rodiklis turi ir labai didelių trūkumų – spartus dalies gyventojų pajamų augimas, lenkiantis kitų gyventojų pajamų augimą didina šį „santykinį skurdą“, net jei VISI gyventojai gali nusipirkti daugiau prekių ir paslaugų.
„Tokią situaciją matėme Lietuvoje pastaraisiais metais – mokytojų ar kitų viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimai didėjo sparčiau nei pensijos ar nedarbo išmokos, todėl dalis gyventojų atsidūrė „skurde“ (pakilo šalies pajamų mediana ir didesnė dalis gyventojų nebepasiekė medianos, norsi jų perkamoji galia ir didėjo).
Kitaip sakant, šis “skurdo” rodiklis gali didėti, kai didėja visų gyventojų pajamos ir perkamoji galia“, – pridėjo „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas.
Pasak jo, daug svarbesnis yra absoliutaus skurdo lygio rodiklis, rodantis kokiai daliai gyventojų trūksta pinigų maistui ir kitoms pirmojo būtinumo prekėms.
„Valstybės duomenų agentūros duomenimis, jis siekia apie 7 proc. (absoliučiame skurde yra 3,9 proc. pensinio amžiaus asmenų).
Dėl sparčiai augusių kainų absoliutus skurdas pastaraisiais metais šiek tiek padidėjo, bet tik šiek tiek viršija ES vidurkį“, – komentavo pašnekovas.
Anot ekonomisto, skurdas yra rimta problema, deja, ši tema neretai eskaluojama neįsigilinant į tikrąsias jo priežastis, o ieškant argumentų padidinti mokesčius ar išdalinti valstybės sukauptą rezervą.
„Galbūt reikėtų rečiau ieškoti ką dar labiau apmokestinti, o geriau atidžiau paieškoti kur valstybė pinigus naudoja neefektyviai ar įvardinti priežastis, kodėl klestint ekonomikai ir įmonėms skundžiantis, kad trūksta darbuotojų vis dar yra daugiau nei 100 tūkst. bedarbių.
Gal atsakius į klausimą kodėl nedarbo lygis sunkiai nukrenta žemiau 7 proc. kartelės (kai kaimyninėse Lenkijoje ar Čekijoje nuolat per pus mažesnis), nebereiks kartoti klaidinančios žinutės, neva Lietuva yra skurdžiausia ES šalis“, – atkreipė dėmesį N. Mačiulis.
Ar lietuviai tikrai skurdžiausi ES?
„Artea“ banko vyriausioji ekonomistė pabrėžė, kad yra atlikta daugybė tyrimų, kurie leidžia palyginti šalis pagal materialinį ir socialinį nepriteklių, nedarbo įtaką, vienas dažnesnių – skurdo rizikos lygio rodiklis.
„Jis apibrėžiamas kaip gyventojų dalis, kurių ekvivalentinės disponuojamosios pajamos (po socialinių priemonių) yra mažesnės už skurdo rizikos ribą.
Skurdo rizikos riba siekia 60 proc. nacionalinių medianinių disponuojamųjų pajamų po socialinių paramos priemonių. Pagal šį rodiklį Lietuva drauge su kitomis Baltijos šalimis, Kroatija ir Bulgarija rikiuojasi Europos Sąjungos šalių pabaigoje“, – dalijosi specialistė.
Vis dėlto, anot jos, visiškai kitokią situaciją iliustruoja sąlyginai naujas ES subjektyvaus skurdo tyrimas.
„Skirtingai nei skurdo rizikos lygio rodiklio atveju, kuris apskaičiuojamas pagal namų ūkių pajamų pasiskirstymą šalies mastu, subjektyvaus skurdo tikslas yra įvertinti respondentų suvokimą apie sunkumus, su kuriais namų ūkis susiduria siekdamas sudurti galą su galu.
Vertinime atsižvelgiama į namų ūkių materialinę gerovę, įskaitant pajamas, išlaidas, skolas ir turtą“, – paaiškino I. Genytė-Pikčienė.
Ji pridėjo, kad gal šį tyrimą Lietuva lenkia ES vidurkį ir nusileidžia tik Nyderlandams, Vokietijai, Liuksemburgui, Suomijai, Estijai ir Švedijai.
Lietuva ir Estija pasižymi reikšmingiausiu skurdo rizikos lygio ir subjektyvaus skurdo tyrimo rezultatų atotrūkiu ES.
Greito sprendimo nėra
Ekonomistė pažymi, kad skurdo problemos paprastai yra struktūrinės, tad greito sprendimo nėra dėl biudžetinių apribojimų ir kompleksinių priežasčių.
„Tiesa, šalims vystantis, augant valstybių ekonominiam potencialui, palaipsniui stiprėja socialinės apsaugo tinklai, didėja galimybės kelti užsidirbtų pensijų lygį, plėsti socialinės apsaugos priemonių įvairovę, gilinti persikvalifikavimo, kompetencijų kėlimo ir įsiliejimo į darbo rinką procesus ir kitas iniciatyvas.
Lietuvai pastaraisiais metais pavyko spartesniais tempais indeksuoti senatvės pensijas, nes būtent šioje srityje turime itin reikšmingą struktūrinį atsilikimą, vaiko pinigai leido reikšmingai sumažinti vaikų skurdo rodiklius“, – pridėjo ji.
Vis dėlto, pasak ekonomistės, opių situacijų vis dar yra, tad kovos su skurdu priemonių sistemos tobulinimas – nuolatinis ir nenutrūkstamas procesas.
A. Adomavičienė pažymi, kad norint spręsti šią opią problemą, trumpuoju laikotarpiu būtina didinti žmonių pajamas ir socialines išmokas.
Tuo metu ilguoju laikotarpiu, pasak jos, reikia keisti požiūrį į skurdo problemą.
„Tai ne tik pajamų klausimas, o kompleksinė problema, todėl būtinas sisteminis požiūris ir priemonės, nepakanka tik didinti išmokas. Būtina mažinti regioninę atskirtį, didinti paslaugų ir būsto prieinamumą, investuoti į kokybiškas darbo vietas, stipresnę ir integruotą socialinę apsaugą.
Dabar turime socialinės politikos priemones, kurios gesina gaisrus, tačiau nėra integruotos tarpusavyje ir nepaveikia giluminių skurdo priežasčių“, – komentavo pašnekovė.
Šaltinis: TV3.LT
