Dovana

Dovana Įdomybės

Vita taip norėtų pamesti tą praeities atmintuką… Jei sugebėtų, formatuotų. Deja, nepavyks. Kai tik pasirodo, kad jau atsikratė visų praeities negandų, atmintukas iškart visą užslėptą informaciją drebia tiesiai į smegenis… Ant stalo stovi suvenyrinė dėžutė, kurioje įdėta mokinių dovana. Porcelianinės akys gręžia Vitos galvą, nublokšdamos daugiau nei keturiasdešimt metų į praeitį…

Tokia pat pelėda pasitikdavo Vitą, grįžtančią iš mokyklos. Mergaitė kasdien meiliai priglausdavo savo draugę, mesteldavo jos vidun monetą ir atsargiai kresteldavo, kad išgirstų tą skambančią pinigų muziką, kuri jau greit turėtų virsti svarbaus Vitai žmogaus laiminga šypsena. Pinigėliai buvo skirti pradžiuginti mamą. Nors kartais iš alkio net pilvas sugurgdavo, bet ji susivaldydavo – noras Kovo 8-osios proga padovanoti mamai mėgstamus kvepalus nustelbdavo viską.

Tą žvarbų vakarą Vita sekė savo tėtį nuo pat „knaipės“. Per daug nenutolusi, kad spėtų kyštelti petį, jei šis imtų svirduliuoti. Šalia eiti buvo gėda, nors bet koks praeivis būtų atpažinęs mergaitės ir visiškai girto vyro kraujo ryšį vos metęs žvilgsnį į šią porelę. Pažeme vilkdamas krepšį, kuriame šonus trankėsi vyno buteliai, sklidini pigaus obuolių vyno, pijokėlis lėtai pėdino namo. Jų eiseną retkarčiais sugaišindavo vėjo gūsis. Vyriškis kantriai bandydavo atpainioti susipynusias krepšio rankenas. O duktė susiraukusi nuo pasklidusio dvoko tūpdavosi neva susirišti atsirišusių batų raištelių. Kai atlikdavo, rodos, svarbiausius gyvenimo darbus, juodu toliau keliavo namų link.

Tėvas ilgai laikė nuspaustą durų skambutį. Vita susigūžusi tikėdavosi, kad mama dar negrįžo iš darbo. Skaudžiai pakeldavo mamos nusivylusį veidą, kuriame maišydavosi pyktis ir neapykanta. Tačiau sunkiausia jausti tą nesibaigiančią kančią, kuri, rodos, nė neketino trauktis nuo mamos.

Pamačiusi, jog tėtis išsitiesė ir bandė nenugriūti, kišenėse ieškodamas saldainio, Vita suprato, kad duris atvėrė jos ketveriais metais jaunesnė sesutė Loreta. Gražiausia pasaulio mergaitė ir didžiausia tėčio numylėtinė. Dabar jau Vita drąsiai gali išlįsti iš slėptuvės – „jau žaibas netrinktels“. Nesuprasdavo Vita, ką jaučia tėtis, bet kažkodėl visad jausdavo būtinybę ieškoti slėptuvės nuo jo. Niekad iš jo nesulaukdavo nei meilesnio žodžio, nei apkabinimo. Kartais girtas pralemendavo, jog myli ją, bet geriausia būdavo, kad šioji nesiveltų jam po kojomis.

Dvejų metukų Vaivutė kaip visad pakibo Vitai ant kaklo, tad šioji nespėjo pastebėti, jog mažylės akyse didžiuliai ežerai, kurie kriokliu tekėjo ant juodos uniformos.

– Pelėda mankštino sparnus? – pajuokavo Vita, išvydusi mažėlės liūdesio priežastį – ant grindų mėtėsi sudužusio žalio porceliano liekanos. Labai buvo gaila pelėdžiukės, kuri saugojo svajones. Tačiau dar gailiau buvo mažylės, kuri taip verkė, greičiausiai netyčiomis sudaužiusi taupyklę. – Nenusimink, mažyte. Galėsime iš popieriaus išsilankstyti panašią…

– Pinigėliai… Tėtukas… – suvokus, ką bando pasakyti Vaivutė, Vita tarsi išgirdo, kaip jos meilė tėčiui sudužo į tas pačias medines grindis.

Liūdnai žiūrėjo trylikametė į tėčio taip atsargiai sustatytus „pragaro lašų“ butelius, kurie jam tapo patys svarbiausi gyvenime. Kišenėje pajautusi paskutinę likusią moneta, stipriai ją sugniaužė kumštyje, atgalia ranka nusivalė išdavikę ašarą, priglaudusi tebekabančią sesutę giliai atsikvėpė ir pasuko į virtuvę. „Metas ruošti vakarienę, nes tuoj grįš mama“.

Reklama