Dukra pasakė motinai: „Tu pas mus kol kas neik”

Dukra pasakė motinai: „Tu pas mus kol kas neik” Žmonės

Dukra pasakė motinai: „Tu pas mus kol kas neik…Aišku, ačiū už viską, ką tu darai, bet kol kas neateik“.

Motina nesitikėjo, ji rengėsi paltą ir krovėsi rankinę, – ji ateidavo pasėdėti su vaiku, kol dukra važinėdavo į fitnesą. Ir kažkaip sutriko po šių žodžių. Galvojo: galbūt ji kažką ne taip padarė? Kažkur suklydo? Ne taip pažiūrėjo ar ne taip paguldė vaiką į lovelę?

Ne, reikalas buvo ne tame. Tiesiog vyro tėvai buvo žmonės turtingi, užėmė padėtį visuomenėje. Jie patys norėjo lankyti anūkę kasdien, dovanoti brangias dovanas, reikšmingai gerti arbatą svetainėje, – butą jauniesiems juk jie nupirko, taigi tai beveik jų svetainė. Ir puodeliai jų. Ir arbata jų – jie padovanojo gražią skardinę dėžutę. Ir baldai jų.

Taigi, jie turi pilną teisę ateiti kiekvieną vakarą ir žaisti su kūdikiu. Kūdikis irgi jų. O dukters mama – paprasta moteris, traukinio palydovė. Ir atrodo nereprezentatyviai, nemaloniai, negražiai. Netinkamai atrodo. Dukra ramiai motinai tai paaiškino.

„Pažiūrėk, mama, kaip tu sustorėjai. Ir kokie tavo plaukai. Žili plaukai, tai nepadoru. Tu blogai apsirengusi, kažkokius megztinius nevykusius perki. Tau reikia užsiimti savimi, susitvarkyti, o paskui ateik. Tai aš sakau tavo pačios labui, bet tu tikrai blogai atrodai. Ir nuo tavęs atsiduoda traukiniu!“ Mama pažiūrėjo į save gražiame veidrodyje išeidama – ką gi, dukra teisi. Išvaizda verta dvejeto, kaip mokykloje sakydavo. Ir veidas toks apvalainas, su raudonais skruostais, raukšlės aplink burną. Negražu, tikrai. Moteris išėjo į gatvę ir pajuto gumulą gerklėje. O paskui ašaros pabiro raudonais skruostais – nors ko čia verkti. Teisinga kritika.

Ir toji mama grįžo į savo mažulytį butuką – padoriau sakyti „studiją“. Atsisėdo ant sofutės ir ilgai sėdėjo, žiūrinėjo nuotraukas senutėliame telefone: štai dukra maža, štai ji mokykloje, štai baigė universitetą, šypsosi, o štai vestuvės. O štai mažylė anūkė lovelėje. Štai ir visas gyvenimas. Bendrai viskas gerai. O jei tavęs paprašė neateiti, nes tu per storas ir negražus – tai nebaisu, ar ne? Tu juk atlikai savo vaidmenį, o dabar svarbiausia – netrukdyti, nelįsti, negadinti laimės mylimiems žmonėms. Jei jiems reikės, jie paskambins ir pakvies, kaip visada. Ir viskas vėl bus gerai. Kaip visada.

Bet tai ne istorijos pabaiga. Todėl kad ši moteris nebuvo silpna lepšė – ji viena pastatė dukterį ant kojų ir suteikė jai išsilavinimą, o tai kažką reiškia, ar ne? Ir palydove dirbti – tai irgi ne medų laižyti. Bet ji susidorojo. Ji buvo našlaitė, tačiau nesiskundė ir dirbo – taigi, charakterį turėjo. Tiesiog ji buvo labai gera ir nuolanki…

Toji mama pati nuėjo į kuklią sporto salę ir nustojo valgyti žalingą maistą. Beveik išvis nustojo valgyti nuo streso ir nuoskaudos. Plaukai – o ką plaukai? Ji tiesiog juos nudažė ir apsikirpo. Raukšles jai išlygino kosmetologai, pasirodo, jų ne taip ir daug, teisingai padarius makiažą. Nusipirko drabužių – tai irgi nebrangu. O paskui pasiprašė į kitą traukinį ir susipažino su vyriškiu iš Blagoveščensko. Išėjo iš darbo ir išvyko. Nuostabus miestas, kaip pasirodė. Tarp kitko, visa tai nutiko gana greitai – vos pusantro mėnesio praėjo.

Ir kai dukra pagaliau paskambino, pakvietė pasėdėti su vaiku, kadangi auklė išėjo iš darbo, o vyras kaži kur linksminasi, o jo tėvai pasirodė  iš pačios bjauriausios pusės ir ėmė priekaištauti dėl nuosavybės, toji mama sąžiningai pasakė, kad kol kas negali ateiti. Ji dabar Tolimuosiuose Rytuose. Bet kada nors būtinai atvažiuos. Kai bus galimybė. Arba jūs pas mane atvažiuokite – aš visada džiaugsiuosi jus matydama ir niekada neišvarysiu, jeigu ką.

Dukra kol kas neišvyko pas mamą. Ji teisiasi su buvusiu vyru ir jo turtingais tėvais dėl nuosavybės – tai ilga istorija. Ir toji dukra irgi kartais žiūrinėja fotografijas puikiame telefone: mama siunčia Amūro upės ir kalvų vaizdus. Ir asmenukes: visai nieko ji dabar atrodo. Nors pasikviesk dabar ir leisk į svetainę su visuomenės elitu. Tik tolokai jos dabar viena nuo kitos. Bet galbūt dar susitiks…

Reklama