Išsamus tyrimas apie visuotinę gynybą atskleidė, jog Lietuva turi vieną esminį privalumą. Sykiu įvardinta ir daug problemų, kurių reikšmingiausia yra ta, kad per viešąjį sektorių šitos temos išjudinti nepavyksta, nes institucijos arba kratosi, arba nepasidalija atsakomybe.
Žurnalistas, visuomenininkas Edmundas Jakilaitis, daug energijos skiriantis ir visuotinei gynybai, tinklalaidėje „Kalbėkim paprastai“ konstatavo, kad jokie modeliai iš esmės neveikia be visuotinio šaukimo. Be to, jis pabrėžė, jog tik laiko klausimas, kada į kariuomenę bus šaukiamos ir merginos.
Apie visuotinę gynybą ir valstybės atsparumą tinklalaidėje E. Jakilaitis diskutavo su „Delfi“ vyr. redaktore Rasa Lukaityte-Vnarauskiene ir VU TSPMI direktore Margarita Šešelgyte.
Pavyzdys – Suomija
Lietuvoje atliktas tarptautinis Visuotinės gynybos modelio tyrimas, kurio tikslas – pritaikyti geriausių užsienio šalių praktikas Lietuvos visuomenėje. Tyrimas analizavo Suomijos, Ukrainos ir Izraelio patirtį, siekiant aiškiai apibrėžti piliečių, įmonių, bendruomenių ir valstybės vaidmenis gynyboje
„Tas tyrimas labai įdomus. Pirma dalis buvo apie valstybės apsiginamumą nuo konvencinio karo. O antroji dalis apie tą visuotinę gynybą, kiek mes pasiruošę, kokius pavyzdžius turėtume taikyti. Ir man atrodo, kad visi pavyzdžiai yra puikūs, bet kiekviena valstybė turi atrasti savo kelią.
Jį surasti yra du dalykai – labai aiškiai įsivardinti savo stiprybes ir taip pat labai aiškiai įsivardinti, o kur yra pagrindiniai pažeidumai, pagrindinės silpnybės“, – kalbėjo M. Šešelgytė.
Margarita Šešelgytė
FOTO: Žygimantas Gedvila | Delfi
Ji E. Jakilaičio paprašė papasakoti, ką tyrimas atskleidė apie Lietuvą – kas mūsų viena pagrindinė stiprybė ir pagrindinė silpnybė?
„Šis tyrimas yra dalis didelio visuotinės gynybos projekto, kurį pradėjome su verslo lyderiais ir prie jo vis jungiasi naujos verslo organizacijos. Įkūrėme Visuotinės gynybos asociaciją, kuriai sutiko vadovauti Tomas Godliauskas, ko gero, pats profesionaliausias visuotinės gynybos temos žinovas Lietuvoje.
Vienas iš jo apsisprendimo motyvų yra tai, kad per viešąjį sektorių šitos temos tiek išjudinti nepavyksta, kaip per visuomeninį, tikėtina, galbūt pavyks, jei susitelktų verslas, žiniasklaidos organizacijos rodytų tam tikrą supratimą. Galbūt politikai jau po to pasijungtų į tokį procesą. Tai perlaužti galima ir tą tokį ežį“, – tvirtino E. Jakilaitis.
Jis teigė, jog minimas tyrimas atskleidė, kad Lietuva turi esminį vieną privalumą – visuomenės nusiteikimą ginti savo valstybę.
35-osios Krašto apsaugos savanorių pajėgų įkūrimo metinės
FOTO: Orestas Gurevičius | Elta
„Absoliučiai ginčiau ir tikėtina ginčiau yra daugiau nei 50 proc. tai yra labai toli nuo Suomijos, kur šis skaičius yra beveik 90 proc., tai jau supratimas ten yra. Ir žmonės žino, kad tai pasiteisino. Ir jie yra apsigynę, jie kuo puikiausiai supranta, jog kada visi ginasi, tai įmanoma apsiginti, nes jie tai jau padarė.
O silpniausia pozicija Lietuvoje yra ta, aš tai vadinu instituciniu patriotizmu, kur kiekvienas žmogus galvoja tik apie savo tiesioginį kioskelį, kaip tai liečia jo įstaigą, organizaciją, bet tas bendresnis valstybės interesas nėra apmąstytas, nėra įvertintas.
Ir čia lyderystė turi ateiti iš labai aukštai – iš prezidento arba Valstybės gynimo tarybos, arba iš ministro pirmininko, kuris turėtų sureikšminti tą visuotinės gynybos temą. Būtent tokio lygio lyderystės reikia, nes paprastai vienos ministerijos neklauso kitų ministerijų. Ir kai vienas ministras bando primesti kitam, sako: eik tvarkykis savo darže ir nelįsk čia į mano kioskelį“, – aiškino E. Jakilaitis.
Edmundas Jakilaitis
FOTO: Žygimantas Gedvila | Delfi
Svarsto darbuotojus iškelti į Berlyną
Todėl jis pabrėžė, kad mato tik dvi kryptis, kaip visuotinės gynybos temą tarp institucijų pakelti į kitą, aukštesnį lygį.
„Arba Valstybės gynimo taryba, ji yra tokia unikali institucija, kuri yra konstitucinė, bet realiai neturi jokių galių, bet ką ji nutaria, viskas vyksta.
Ten nėra vienos politinės kadencijos, nes kariuomenės vado, prezidento, Seimo, Vyriausybės jos persidengia, ten yra ta institucinė atmintis. Ir tie, kurie ateina į Valstybės gynimo tarybą, jie taip gerąja to žodžio prasme yra įtraukiami į tuos valstybės reikalus, suorientuojami ir taip toliau.
Man atrodo, per Valstybės gynimo tarybą galima daryti tokius ilgalaikius projektus kaip visuotinę gynybą. Arba dedikuojant išteklius, resursus Vyriausybėje, kad tai galėtų būti Vyriausybės kanclerio arba dar kažkokio lygio asmuo, gal net pats premjeras, kuris tą temą vystytų.
Po truputį pradedame tą temą užkūrinėti. Man atrodo, kad ji užsikurs, nes politikai visada daro tai, ko nori žmonės. Tai jei to norės visuomenė, jei pakeisime visuomenės supratimą, tai ir politikai norės judėti to link“, – buvo įsitikinęs žurnalistas.
Jis tvirtino, kad visuotinės gynybos tema ypač jaudina verslo atstovus. „Tai nėra jokia paslaptis. Lietuvos ekonomikos forume prie manęs tiesiog priėjo keli verslo lyderiai ir sako, žiūrėk, ar mes pasiliekame tą riziką per vieną dieną perkelti visus darbuotojus į Berlyną ir patys turime planą B, namus Šveicarijoje, ar mes darome tą ežį.
Sakau, dar nepirkite tų namų, tikrai čia galima pavaryti. Bet tikėtis vien iš kariuomenės, na, niekaip neįžeidžiant, bet kariuomenė yra visuotinės gynybos ieties smaigalys, tas plienas, bet visa ietis tai yra tauta“, – konstatavo E. Jakilaitis.
M. Šešelgytė svarstė, jog tuos 50 proc. visuomenės, kuri nusiteikusi ginti valstybę, galima vertinti kaip pusiau tuščią arba pusiau pilną stiklinę.
„Nuo 90 iki 50 proc. yra kažkoks tarpas, su kuriuo reikia labai dirbti“, – pabrėžė M. Šešelgytė. Ji samprotavo, ką galima padaryti per trumpą laiką, nes ir pati norėtų ne kelti sparnus, o likti namie ir gintis.
Visuotinis šaukimas – visuomenės klijai
„Jokie modeliai iš esmės neveikia be visuotinio šaukimo. Čia yra pirmas, čia yra antibiotikas visuomenei. Nes visuotinis šaukimas, čia mes turime nukreipti dėmesį nuo kariuomenės, jis reikalingas ne tik kariuomenei, jis valstybei reikalingas.
Visuotinis šaukimas yra kaip klijai, kad mes visi turėtume bendrą patirtį. Mes, gimę tais pačiais metais, po 20 metų susitikę pirmą kartą užduosime pirmą klausimą vienas kitam – kur tarnavai? Nepriklausomai nuo mūsų lyties, patirties, fizinio pasirengimo, rankų ir akių skaičiaus, ir kojų, lytinės orientacijos, ko nori, sveikatos būklės – mes visi būsime kažkokia forma prisidėję. Tai čia yra visuomenės klijai ir reikia po truputėlį pradėti sukti tą ratą.
Lietuvos kariuomenės karo prievolininkų sąrašų sudarymas
FOTO: ELTA / Marius Morkevičius
Kaip rezervo auginimas yra labai svarbus įrankis, bet ne mažiau svarbus arba gal net dar svarbesnis kaip valstybės klijavimo elementas. Nes suklijuoti skirtingas grupes, kai ir prezidento, ir varguolio, ir milijonieriaus, ir šlavėjo, neįžeidžiant jokių profesijų, ir profesoriaus vaikai miega kaimyninėse lovose tame pačiame kambary kariuomenėje. Va, čia yra visuomenės klijai. 9 mėnesiai.
Mano sūnus tarnauja, tik išėjo, o liko mėnuo, 4 savaitės, tuoj sugrįš. Juokas. Jokių problemų. Beje, žinokite, neįtikėtinas buvo dalykas. Sakau, na va, čia kažkada prieš mėnesį, sakau, na va, 7 mėnesiai praėjo, tai ką? Sako, žinai, buvau labiau apie save, dabar labiau apie kitus. Oho. Tai ta prasme, jeigu tai galima suinstaliuoti žmoguje per 7 mėnesius – wow“, – tarnyba kariuomenėje žavėjosi E. Jakilaitis.
Jis paragino visus leisti savo vaikus į kariuomenę, net stumti juos, jei nenori ar abejoja.
„Tikrai nesigailės. Ir mergaitėms, žinoma. Mergaitės gali eiti savanorėmis, bet čia yra, žinote, rezultatas, kuris įvyko. Bet dar tam neatėjo laikas. Moterų šaukimas Lietuvoje yra faktas, jis tikrai įvyks, jis tikrai bus. Tik tam neatėjo laikas, neatėjo supratimas, neperlūžę stereotipai.
35-osios Krašto apsaugos savanorių pajėgų įkūrimo metinės
FOTO: Orestas Gurevičius | Elta
Moterys ir dabar jau vadovauja koviniams vienetams ir rinktinėms, ir batalionams, ir jų bus dar daugiau, ir taip toliau. Bet anksčiau ar vėliau jos bus lygiai taip pat šaukiamos kaip vyrai. Tiesiog tam turi ateiti laikas“, – konstatavo E. Jakilaitis.
Šaltinis: DELFI.LT
