Antrą savaitę krentanti euro vertė dolerio atžvilgiu kursto nerimą ir spėliones dėl galimų pasekmių.
Euro kurso kritimą galimai paskatino Europos Centrinio Banko pranešimai apie bazinių palūkanų normų mažinimą birželio mėnesį, sparčiai traukiantis infliacijai euro zonoje, o tuo pat metu JAV Federalinių rezervų sistema neskuba švelninti pinigų politikos dėl aukštos infliacijos už Atlanto.
Ekonomistai aiškina, kad, eurui pastebimai nuvertėjus dolerio atžvilgiu, Europoje pabrangtų apsirūpinimas energijos ištekliais, o tai vėl įžiebtų infliaciją su visais iš to išplaukiančiais padariniais.
Kita vertus, atpigusios europietiškos prekės ir gaminiai pasaulyje taptų patrauklesni, bet tai augintų euro kursą.
Tačiau kuris iš šių scenarijų – žalingas ar naudingas – įsivyraus, iš anksto nuspėti esą labai sunku.
Kas vyksta su euru?
Kai Europos Centrinis Bankas (ECB) užsimena apie galimą palūkanų normų mažinimą, o JAV Federalinių rezervų sistema (FED) dėl aukštos infliacijos neskuba švelninti pinigų politikos, euro kursas dolerio atžvilgiu krenta ir praėjusią savaitę pasiekė žemiausią ribą per šešis mėnesius – 1,07 dolerio.
Toks euro kursas buvo ir pirmadienį, balandžio 15 d., o antradienį nukrito dar žemiau – iki 1,06 dolerio ir beveik nesikeitė visą savaitę.
Europoje apžvalgininkai teigia, kad dabar euro galimybės susilyginti su doleriu iš dalies priklauso nuo ECB ir FED veiksmų.
Atkreipiamas dėmesys, kad praėjusios savaitės rezultatas – 1,7 proc. euro kritimas – yra prasčiausias nuo 2022 m. rugsėjo mėnesio. Euras pagal kritimą šiuo metu yra antra valiuta po Japonijos jenos.
Po to, kai ECB eilinį kartą nesumažino bazinių palūkanų normų, per spaudos konferenciją ECB prezidentė Christine Lagarde sulaukė tiesaus klausimo: „Ar nerimaujate, kad euras gali grįžti į paritetą su doleriu? Ar nerimaujate, kad pastaruoju metu išaugusi JAV infliacija gali trukdyti ECB politikos švelninimo planams?“
C. Lagarde į tai atsakė, kad ECB politika nesitaiko į valiutų kursą ir kad ECB nėra priklausoma nuo FED pinigų politikos.
ECB prezidentės atsakymas turėtų reikšti, kad ECB „nestebi“ euro lygio ir pripažįsta skirtingą JAV ir euro zonos ekonomikų dinamiką, iš dalies sumenkindamas aukštos infliacijos už Atlanto rodiklius.
Vis dėlto apžvalgininkai Europoje teigia, kad euro galimybės susilyginti su doleriu priklauso ir nuo ECB veiksmų, ir FED veiksmų, nors jie ir nėra derinami.
Visa tai sudaro sąlygas spekuliantams pradėti lažybas dėl tolesnės euro kurso krypties.
Europos gaminių paklausa
Vilniaus universiteto docentas ekonomistas Algirdas Bartkus teigia, kad centrinio banko politika nėra tas pagrindinis dalykas, kuris nulemia valiutų kursų svyravimus.
„Centriniai bankai ir jų atstovai labai dažnai perdeda savo vaidmenį šitame procese. Valiutos kurso svyravimai iš esmės yra nulemiami valiutos paklausos. Jeigu paklausa Europos gaminiams, už kuriuos reikės atsiskaityti eurais, augs, augs ir paklausa patiems eurams, o jeigu Europos gaminiai bus nepaklausūs, eurų niekam nereikės arba reikės mažomis apimtimis, o tai nulems žemą valiutos paklausą“, – Alfa.lt teigė A. Bartkus.
Ekonomistas paaiškino, kad valiutos kursas yra labai stipriai nulemtas to, kiek stipri yra atitinkamos šalies ekonomika, kiek reikalingos yra tos šalies ekonomikos kuriamos paslaugos ir prekės visame pasaulyje.
„Kita vertus, kaip ir visuose ekonomikos reiškiniuose, taip ir šiuo atveju silpna valiuta tą trūkstamą paklausą prekėms gali ir sukurti, nes prekės, kurios kitų valiutų turėtojams kainuos nedaug, bus jų rinkose paklausios. Tokiu atveju auganti paklausa Europos prekėms didins poreikį eurams ir atitinkamai augins euro kursą, kartu tolimesnį europietiškų prekių pirkimą darant vis mažiau patraukliu“, – dėstė A. Bartkus.
Skirtinga ECB ir FED politika
Ekonomistas mano, kad ECB ir FED laikosi šiek tiek skirtingos politikos dėl palūkanų normos.
Pasak A. Bartkaus, FED palūkanų normą laiko aukštą ir savo pareiškimais nekuria žemų palūkanų normų lūkesčių, siekdami maksimalaus efekto pažabojant infliaciją.
Šiuo metu JAV vidutinė metinė infliacija yra 3,5 proc. (lyginamas vidutinis kainų lygis 2023 m. balandį–2024 m. kovą su vidurkiu nuo 2022 m. balandžio iki 2023 m. kovo), o euro zonoje 4,1 proc. (lyginant tuos pačius laikotarpius).
„Abu rodmenys abiem centriniams bankams yra nepriimtini. JAV federaliniai rezervai, atmesdami galimybę sumažinti palūkanas iki šitų metų pabaigos, skelbia maksimalų infliacijos netoleravimą. Europos Centrinis Bankas miglotai kalba apie galimybę turėti šiek tiek žemesnes palūkanas. Tai nesikertantis su realybe teiginys, nes palūkanas ateityje tikrai reikės mažinti. Mažinamos jos bus pamažu, po labai nedaug, o laipsniškas jų mažinimas nereiškia, kad palūkanos taps nulinėmis ar kad jos išvis kada nors bus nulinės. Tokių lūkesčių nereikėtų turėti niekam“, – sakė A. Bartkus.
Lemia daug veiksnių
„Swedbank“ vyresnysis ekonomistas Vytenis Šimkus teigia, kad yra nemažai veiksnių, lemiančių valiutų kursų svyravimus. Vienas jų – palūkanų normų skirtumai.
„Aukštesnės palūkanos pritraukia investuotojų srautus ir taip padidina valiutos santykinę vertę. Jei palūkanos Europoje mažėtų, o JAV liktų aukštos, tai sudarytų sąlygas eurui pigti. Tačiau šis priežastingumas nėra vienintelis ir trumpuoju laikotarpiu palūkanų normų diferencialai tikrai ne iki galo paaiškina valiutų kainas“, – Alfa.lt teigė V. Šimkus.
Ekonomistas priminė, kad 2022 m. per patį energijos krizės įkarštį euro kursas buvo neilgam kritęs žemiau pariteto.
„Tai lėmė ir tuo metu prasidėjęs agresyvus FED palūkanų didinimas ir didžiulis energijos kainų šuolis. Įprastai euro zona patiria prekybos perteklių, kuris teigiamai veikia euro kursą. Energijos kainoms šokus į viršų, prekybos srautai persivertė ir euro vertė smuko, normalizavus energijos kainoms, euro vertė grįžo į normalų lygį“, – teigė V. Šimkus.
Pasak jo, energijos krizės metu ECB dar glaudžiau sekė FED politiką, nes didesnis euro susilpnėjimas būtų dar labiau didinęs infliaciją Europoje.
„Šiuo metu ECB turi daugiau manevro laisvės, nes valiutos žemyn nebetempia energetikos krizė“, – paaiškino ekonomistas.
Prognozuoja silpnėjimą
Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas Leonardas Marcinkevičius atkreipia dėmesį, kad naujos kainų augimo bangos riziką Europoje gali kelti tai, kad, pasirodžius kovo mėnesio infliacijos duomenims už Atlanto, lūkesčiai dėl FED sprendimų mažinti palūkanas yra stumiami į ateitį.
L. Marcinkevičius mano, kad, amerikiečiams ilgiau išlaikant griežtą pinigų politiką, infliacijos rizika euro zonoje stiprėtų.
„Taip yra todėl, kad, Euro sistemai vykdant palyginti švelnesnę pinigų politiką, euro kursas JAV dolerio atžvilgiu imtų silpti. Pagrindinės energetikos žaliavos yra įkainotos doleriais, todėl valiutų kurso pokyčiai atsiliepia ir europiečių perkamajai galiai. Tai reiškia, kad nors FED išlaikys palūkanas aukštame lygyje, tai nebus lemiamas veiksnys priimant pinigų politikos sprendimus euro zonoje. Per didelis ECB atsipalaidavimas keltų riziką grįžti į nepalankią infliacijos augimo trajektoriją“, – teigė jis.
Vėl įsuktų infliacijos spiralę
Kokios būtų pasekmės, jeigu euras dolerio atžvilgiu reikšmingiau susilpnėtų?
„Jeigu euras pastebimai nuvertėtų dolerio atžvilgiu, tai Europos bendrijai pabrangtų apsirūpinimas energijos ištekliais. Dalyje sutarčių, kurias atskiros bendrijos narės yra sudariuosios su užsienio tiekėjais, yra numatytas atsiskaitymas doleriais arba kainos korekcijos, atsižvelgiant į valiutų svyravimus. Tokiu atveju egzistuotų rizika, kad brangesni energiniai ištekliai vėl įžiebtų infliacinius procesus, o tai turėtų neigiamų pasekmių viskam.
Kita vertus, susilpnėjęs euras gali sukurti papildomą paklausą Europos gaminiams ir tokiu būdu padidinti eurų paklausą pasaulio rinkose padedant atkurti smuktelėjusį euro kursą. Kuris iš šių efektų įsivyraus, žalingas ar naudingas, iš anksto labai sunku nuspėti“, – teigė A. Bartkus.
„Swedbank“ ekonomistas V. Šimkus taip pat mano, kad dolerio atžvilgiu susilpnėjęs euras šiek tiek pabrangintų importą ir padidintų infliaciją.
„Kita vertus, vietos gamintojų produkcija taptų pigesnė ir tai galėtų paskatinti eksporto atsigavimą. Nors ECB tiesiogiai nesistengia valdyti valiutų kurso, jis daro įtaką euro zonos infliacijai, todėl tikėtina, kad eurui pradėjus stipriau pigti ECB pakoreguotų savo politiką“, – teigė V. Šimkus.
Euro amerikietiški kalneliai
Vilniaus universiteto docentas A. Bartkus primena, kad, įvedus fizinius euro banknotus ir monetas 2002 m. pradžioje, už 1 eurą buvo galima gauti maždaug 0,9 dolerio.
Pasak jo, iki finansinės krizės amerikiečiai, uždirbdami 1 dolerį, gaudavo už jį vis mažesnį eurų kiekį, o po finansinės krizės situacija apsivertė aukštyn kojomis – kasmet amerikiečiai už dolerį gauna vis daugiau eurų.
„2008 m. vasarą buvo pasiektas rekordinis santykio pikas, sudaręs maždaug 1,5–1,6 dolerio už 1 eurą. Nuo to laiko tendencija pasikeitė ir nepaisant laikinų krypties pasikeitimų už 1 eurą galima gauti vis mažiau dolerių“, – pasakojo A. Bartkus.
Ekonomistas priminė, kad euro ir dolerio santykio dugnas buvo pasiektas 2022 m. rudenį, kai už 1 eurą buvo galima gauti šiek tiek mažiau nei 1 dolerį.
Pasak jo, tolimesnius šių valiutų kursų svyravimus nulems paklausa Europos bei JAV gaminamoms prekėms.
„Jeigu dolerių turėtojai gaus vis daugiau eurų už dolerį, Europoje gaminamos prekės taps jiems labiau prieinamos. Tai teigiamai atsilieps Europos eksportui, užimtumui bendrijoje, tačiau paraleliai kilstels ir euro kursą. Tokiu atveju valiuta jau nebeprisidės prie eksporto skatinimo“, – aiškino A. Bartkus.
Šaltinis: alfa.lt
