Lietuvos bankui (LB) birželį pasidalijus ekonomikos prognozėmis, daugelyje interneto portalų mirgėjo pranešimai apie artimiausiu metu laukiamą nuosaikų ekonomikos gerėjimą. Tačiau beveik niekas nesureagavo į antrąją LB pirmininko Gedimino Šimkaus pranešimo dalį, kurioje jis atkreipė dėmesį, kad nors Lietuvoje vienam gyventojui sukuriamas BVP jau sudaro 83 proc. euro zonos šalių vidurkio, kad pasiektume visą 100 proc., prireiks dar 15 metų.
Ar tai reiškia, kad Lietuvos ekonomikos augimo pagreitis jau beveik pasiekė galimybių ribas? Kas labiausiai stabdys pragyvenimo lygio kilimą ir valstybės ekonominio pajėgumo stiprėjimą?
Akivaizdu, kad laukia ne vienas labai rimtas iššūkis: mažėjantis dirbančių žmonių skaičius, senstanti visuomenė, per lėtas įmonių bei visos ekonomikos modernizavimas.
„Pirmiausia nuskynėme žemai kabančius vaisius“
„Po įstojimo į Europos Sąjungą pragyvenimo lygis Lietuvoje sparčiai augo. 2023-iaisiais jis pakilo iki 83 proc. euro zonos vidurkio lygio, nors 2004-aisiais tesudarė 45 proc. Tai vienas sparčiausių augimo tempų tarp visų Europos Sąjungos (ES) valstybių“, – pastarąjį 20 metų laikotarpį apibūdino Gediminas Šimkus.
Bet, kaip jau minėta, jo nuomone, vidutinio euro zonos gyventojo pragyvenimo lygį lietuviai galėtų pasiekti tik maždaug po 15 metų.
Tad kodėl Lietuvos ekonomikos pajėgumai dar negreitai susilygins su euro zonos vidurkiu?
„Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad 15 metų – ilgas laiko tarpas, tokio konvergencijos tempo nereikėtų vertinti kaip itin „lėto“ ar „santūraus“. Svarbu nepamiršti, kad kuo būsime arčiau labiausiai išsivysčiusių pasaulio ar Europos valstybių, tuo santykinai sudėtingesnius uždavinius turėsime spręsti, norėdami įveikti likusį atsilikimą.
Gediminas Šimkus / D. Umbraso / LRT nuotr.
Prireiks sprendimų, kurie vienokia ar kitokia forma turės virsti didesnėmis produktyviomis investicijomis, sparčiau nei kitose valstybėse didinamu darbo našumu, augančia žmogiškojo kapitalo, t. y. žmonių gebėjimų, įgūdžių ir žinių, kokybe“, – pastebi G. Šimkus.
Pasak Lietuvos banko valdybos pirmininko, po įstojimo į ES spartesnį Lietuvos ekonomikos augimą lėmė iš bendrijos gaunama parama bei ekonomikos sektorių, kuriuose dirba daug vidutinės kvalifikacijos žmonių, pasiekimai.
„Mūsų šalies pažanga buvo įmanoma, visų pirma, dėl nuskintų žemai kabančių vaisių: Lietuvos ekonomika specializavosi darbo jėgai imliuose sektoriuose, pavyzdžiui, maisto ar medienos pramonės šakose, buvo plėtojamas ir į užsienio rinkas skverbėsi transporto sektorius (iš pradžių jis buvo tarpininku tarp Rytų ir Vakarų, tačiau po 2014–2015 m. Rusijos embargo veiklą perorientavo į ES rinką).
Vilkikai, vežėjai / S. Lisausko / BNS nuotr.
Svarbų vaidmenį Lietuvos ekonomikos raidai turėjo pasirengimas stoti į ES ir NATO bei narystė šiose organizacijose, taip pat bendrosios ES valiutos – euro – įvedimas. Daug naudos davė kandidatavimo etape vykdytos reformos, o vėliau – iš ES struktūrinių fondų gautos lėšos bei bendrosios rinkos teikiamos galimybės. Gaunamos ES lėšos 2009–2023 m. kasmet sudarė šiek tiek daugiau nei 2 proc. BVP. Tai leido šaliai daugiau investuoti į infrastruktūrą, žmogiškąjį kapitalą ir kitas sritis, kiekybiškai ir kokybiškai padidinusias šalies ekonominį pajėgumą.“
Krizė ne tik supurtė Lietuvą, bet ir privertė keisti mąstymą
Didelis ekonominis bei socialinis sukrėtimas buvo 2009 m. krizė. Tačiau ji paskatino ir kai kuriuos teigiamus pokyčius. G. Šimkus teigia: „Siekis toliau modernizuoti šalies ekonomiką ir paspartinti jos atsigavimą po pasaulinės finansų krizės vertė ieškoti naujų plėtros kelių. Buvo dedamos pastangos vystyti IT sektorių: naujus horizontus jam atvėrė viena pirmųjų kregždžių – 2009 m. įkurtas banko „Barclays“ paslaugų centras. Nuo tada IT sektorius sparčiai augo ir dabar yra beveik 2,5 karto didesnis nei buvo 2009-aisiais, o jo dalis ekonomikoje 2023-iaisiais pasiekė 5 proc. Ir nors tai nėra didžiausias tempas tarp ES valstybių narių, jis įspūdingas – Lietuvos IT sektorius augo maždaug trečdaliu sparčiau nei ES vidurkis.
„Barclays“ Vilniuje / BNS nuotr.
Panašus poslinkis didesnės pridėtinės vertės produktų kūrimo link pastebimas ir kitose ekonomikos šakose. Pavyzdžiui, apdirbamojoje gamyboje palaipsniui pereinama nuo darbo imlių sektorių prie kapitalo imlių sektorių (tai gamybos sektoriai, reikalaujantys mažiau darbuotojų, bet didelių finansinių investicijų).
Geras pavyzdys – inžinerijos pramonė: plėtėsi lietuviško kapitalo įmonės, be to, buvo pritraukti užsienio investuotojai, pavyzdžiui, „Continental“ ar „Hella“. Automobilių pramonės, kurioje šiuo metu veikia abi įmonės, gamybos apimtys nuo 2019-ųjų padidėjo beveik 2,5 karto. Palyginimui, apdirbamoji pramonė per tą patį laikotarpį išaugo apie 25 procentus.“
„Continental“ gamykla / Asociatyvi E. Blaževič/LRT nuotr.
LB banko valdybos pirmininkas atkreipia dėmesį ir į valstybės institucijose vykusius pokyčius: „Toks spartus progresas nebūtų įmanomas be kokybiškos institucijų veiklos. Remiantis Pasaulio banko skelbiamais institucijų veiklos kokybės rodikliais, Lietuva patenka tarp 20 aukščiausius įvertinimus gavusių pasaulio šalių ir situacija vis gerėja. Ekonominiai tyrimai rodo, kad institucinė kokybė yra vienas svarbiausių šalies ekonominės plėtros veiksnių. Prasta institucinė kokybė gali lemti neefektyvų gamybos veiksnių ir išteklių paskirstymą arba žemą produktyvumą (pvz., mokestinė aplinka ar kitos kliūtys gali trukdyti augti produktyvioms įmonėms, o ekonominė veikla gali koncentruotis neproduktyviose). Taigi, be institucijų veiklos pažangos, pragyvenimo lygis Lietuvoje būtų augęs, ko gero, žymiai lėčiau.“
Šio pokalbio metu nespėjome su LB pirmininku pasiginčyti dėl valdant ekonominę krizę Vyriausybės padarytų klaidų, kurios lėmė didelę (kelių šimtų tūkstančių) darbingo amžiaus žmonių emigraciją. Kita vertus, pastaraisiais metais stebime priešingą procesą – atvykstančių į Lietuvą jau gerokai daugiau nei ją paliekančių. Vis dėlto gerąsias tendencijas lydi ir niūresnės ateities prognozės.
Ateityje darbuotojų neišvengiamai trūks
Viena iš Lietuvos banko prognozių – Lietuvos darbo rinka trauksis. Pastaraisiais metais šį traukimąsi kompensavo įsivežami darbuotai (trejus metus darbdaviai kasmet jų pasikviesdavo po 40–50 tūkst.). Ar numatoma, kad darbo imigracija sulėtės?
G. Šimkus dėlioja banko analitikų surinktus faktus: „2022 m. teigiamas migracijos balansas pasiekė rekordines aukštumas dėl nuo Rusijos agresijos bėgančių ukrainiečių (į Lietuvą atvyko apie 72 tūkst. asmenų daugiau, nei iš jos išvyko). 2023 m. mažesni užsienio piliečių imigracijos ir gausesni emigracijos srautai lėmė mažiau palankų bendrąjį migracijos rodiklį (palyginti su 2022 m., jis sumažėjo 40 proc., t. y. į Lietuvą atvyko apie 45 tūkst. asmenų daugiau, nei iš jos išvyko). Bet šis santykis tebebuvo žymiai geresnis nei prieš COVID-19 pandemiją.
Migracijos departamentas / Ž. Gedvilos/BNS nuotr.
Praėjusiais metais imigrantų iš Ukrainos skaičius sumažėjo net 76 procentais ir 4 kartus padaugėjo užsieniečių, atvykusių iš trečiųjų šalių (daugiausia iš Vidurinės Azijos: Uzbekistano, Kirgizijos, Tadžikistano). Jie sudarė beveik pusę visų užsienio imigrantų. 2023 m. išnaudojus įsivežamų darbo imigrantų kvotas, trūkstamų profesijų darbuotojams iš trečiųjų šalių jos buvo dar padidintos.“
Pasak pašnekovo, imigracijos politiką svarbu orientuoti į aukštos kvalifikacijos darbuotojų pritraukimą – tai didintų ekonomikos augimo potencialą. Taip pat tinkamai valdyti jų įdarbinimo procesą (turėti omenyje galimą nelegalaus darbo padidėjimą) ir atsižvelgti į galimą grėsmę nacionaliniam saugumui (tai vertina kitos valstybės institucijos).
Šiai nuostatai iš dalies pritaria ir LSMC vadovas prof. B. Gruževskis, bet jis pastebi ir daugiau darbo imigracijos keliamų iššūkių: „Šiuolaikinėse ekonomikose tradicinė silpnai valdoma imigracija nepakankamai kompensuoja neigiamas demografines tendencijas. Vokietija, Prancūzija ar Švedija, aktyviai priimančios imigrantus, vis sunkiau subalansuoja darbo jėgos pasiūlą bei paklausą ir nesugeba išspręsti darbo jėgos trūkumo problemos.
Ekonomika, asociatyvi nuotr. / V. Raupelio / LRT nuotr.
Todėl, nors imigracija gali efektyviai kompensuoti nacionalinės darbo jėgos susitraukimą, didesnį efektą turi būtent tinkamos darbo jėgos imigracija. Jau ilgą laiką Lietuvai būdinga mažai kvalifikuotos darbo jėgos imigracija yra labai neperspektyvi, todėl tikslinga būtų labiau valdyti darbo imigraciją, didinant aukštos kvalifikacijos darbo jėgos pritraukimą. O kad šios srities politikos priemonės būtų taikomos pagrįsčiau, svarbu užtikrinti sisteminę darbo imigracijos stebėseną.“
Siekdami Lietuvoje efektyviau kompensuoti neigiamas demografinių pokyčių tendencijas, turėtume daugiau dėmesio ir išteklių skirti migracijos procesams valdyti, apibendrina prof. B. Gruževskis ir atkreipia dėmesį į dar vieną esminę problemą: „Visų pirma, būtina sumažinti Lietuvos gyventojų nuostatas emigruoti, svarbu, kad dauguma mūsų galėtų realizuoti savo lūkesčius tėvynėje.“
Tiek gyventojų, tiek darbuotojų mažės dėl demografinės duobės
Valstybėje vykstantys demografiniai procesai – gyventojų mažėjimas bei senėjimas – tiesiogiai veikia jos ekonominį pajėgumą.
Norint, kad bendras Lietuvos gyventojų skaičius nemažėtų, į mūsų šalį kasmet turėtų imigruoti 17 000 žmonių daugiau nei emigruoti, nes pastaraisiais metais Lietuvoje gimimų ir mirčių santykis, deja, yra stipriai neigiamas. Mažėjant gyventojų, mažėja ir darbingo amžiaus žmonių skaičius. Kokių kvalifikacijų darbuotojų, LB skaičiavimais, turėtų trūkti labiausiai?
„Naujausi šių metų duomenys rodo, kad grynosios migracijos balansas vis dar yra teigiamas, tačiau reikšmingai sumažėjęs: sausio–birželio mėn. į Lietuvą atvyko apie 14 tūkst. asmenų daugiau, nei iš jos išvyko. Todėl šiais metais sunku tikėtis praėjusių metų migracijos saldo. Ir nors Lietuvos piliečių grynoji migracija penktus metus iš eilės yra teigiama (siekia 3,5 tūkst. asmenų), tai sudaro tik ketvirtadalį bendrojo migracijos rodiklio“, – dalijasi duomenimis G. Šimkus. Tačiau, pašnekovo manymu, ateities prognozės nėra optimistinės:
Ekonomika, asociatyvi nuotr. / V. Raupelio / LRT nuotr.
„Pastaraisiais metais grynosios migracijos balansas atsvėrė neigiamus natūralios gyventojų kaitos rodiklius, todėl bendras šalies gyventojų skaičius augo. To tikimasi ir šiais metais. Tačiau teigiamo migracijos balanso nebepakaks kompensuoti neigiamą natūralios gyventojų kaitos įtaką, kai mirusiųjų skaičius gerokai viršys gimusiųjų skaičių.
Todėl manome, kad per artimiausius metus migracijos saldas mažės ir 2026 m. sudarys tik apie 5 tūkst. Tai neatsvers neigiamo natūralaus gyventojų sumažėjimo, todėl bendras gyventojų skaičius šalyje mažės. Žvelgiant į ilgesnio laikotarpio perspektyvą akivaizdu, kad keisis ir visuomenės struktūra: vyresnio amžiaus gyventojų dalis didės, o darbingo amžiaus – mažės, t. y. ateityje visuomenėje dirbančiųjų turėsime santykinai mažiau. Numatoma, kad darbingo amžiaus gyventojų skaičius po 5, 10 ir 15 metų bus daugmaž 4, 6 ir 9 proc. mažesnis nei dabar.“
G. Šimkaus teigimu, būtent darbingo amžiaus žmonių skaičius bei dirbančiųjų kvalifikacija artimiausiais dešimtmečiais taps didžiausiu iššūkiu. Ir technologinis progresas, kurio tikimasi, nebūtinai taps burtų lazdele, iš esmės keičiančia situaciją: „Nepalankios ilgalaikės demografinės tendencijos, nepakankamai sparti technologijų pažanga bei dėl darbuotojų migracijos ryškėjantys regioniniai skirtumai yra iššūkiai Lietuvos darbo rinkai, nuo kurių sprendimo priklausys, kokias darbo vietas turėsime ateityje ir kokią gerovę susikursime.“
Ekonomika, asociatyvi nuotr. / V. Raupelio / LRT nuotr.
Technologinė pažanga gali turėti ir nepageidaujamų pasekmių – didinti pajamų nelygybę, gilinti socialines ir demografines periferinių regionų problemas. Tyrimai rodo, kad dėl technologinės pažangos didės aukštos ir mažės žemos kvalifikacijos darbuotojų paklausa.
Tad norint sumažinti galimą neigiamą technologinės kaitos ir automatizacijos poveikį ekonomikai ir visuomenei, svarbu šiems pokyčiams rengtis iš anksto: kelti visų gyventojų kvalifikaciją, didinti gebėjimus. Visai darbo rinkai svarbios kokybiškos persikvalifikavimo ir kvalifikacijos kėlimo galimybės. Rūpintis savo įgūdžių kokybe turėtų ne tik vyresnio amžiaus, bet ir jaunesni Lietuvos gyventojai.“
Taikli demografinė politika – brangus malonumas, tačiau be jos sunku tikėtis ekonominės bei socialinės gerovės
Klausiame pašnekovų, kas galėtų sušvelninti gyventojų mažėjimo bei darbo rinkos susitraukimo tendencijas? Kokią įtaką demografinėms tendencijoms turi valstybės mokesčių bei būsto politika?
B. Gruževskis sako: „Šiuo metu valstybės demografinė politika negali sustabdyti nei bendro gyventojų skaičiaus, nei darbo išteklių mažėjimo tendencijų. Esamoje situacijoje pirmiausia turėtume didinti turimų darbo išteklių panaudojimo efektyvumą (šiam tikslui 2025 m. turėtų būti parengta speciali nacionalinė programa) bei siekti migracijos politikos kompleksiškumo ir veiksmingumo.
Prof. dr. Boguslavas Gruževskis / E. Genio / LRT nuotr.
Taip pat būtina tobulinti demografinės politikos priemones, kad konkretūs sprendimai būtų pasirenkami atsižvelgiant į ilgalaikę perspektyvą.“
Pasak mokslininko, „turime suprasti, kad šiais metais įgyvendintos demografinės politikos priemonės tik po 20–25 metų turės realų poveikį darbo rinkai. Kita vertus, demografinė politika turi būti kompleksiška. Svarbu, kad gimtų daugiau vaikų, kad kuo daugiau jaunimo norėtų gyventi ir dirbti Lietuvoje. O tai yra žymiai sunkiau pasiekiamas tikslas, sudėtingesnis uždavinys“.
Panašios ir LB vadovo G. Šimkaus įžvalgos: „Pakeisti neigiamas demografines tendencijas, visuomenės amžiaus struktūrą yra sunku, tačiau valstybė turi priemonių, kurios šias tendencijas galėtų sušvelninti. Visų pirma, svarbu, kad vyresnio amžiaus gyventojai būtų aktyviau įtraukiami į darbo rinką, kad ilgėtų sveiko ir darbingo gyvenimo etapas, t. y. būtų investuojama į sveikatos ir gerovės programas. Taip pat svarbus įgūdžių palaikymo, mokymosi visą gyvenimą skatinimas.
Būstas; daugiabutis. Asociatyvi / E. Blažio / LRT nuotr.
Ir imigracijos politika, atrodanti kaip santykinai veiksminga priemonė, galinti teigiamai paveikti šalies ekonomiką bei darbo rinkos rodiklius, turi būti kryptinga, užtikrinanti reikiamas socialinės integracijos sąlygas, atitinkanti nacionalinius, demografinius ir ekonominius šalies poreikius.“
G. Šimkus išskiria ir švietimo sistemos svarbą: „Mūsų švietimo sistema neparuošia pakankamai kvalifikuotų specialistų, o dalis jau paruoštų dėl vienokių ar kitokių priežasčių (dažniausiai – darbo sąlygų ir atlyginimų) renkasi emigraciją arba darbą šešėliniame sektoriuje.
Švietimo sistemos problemų sprendimas ir darbo sąlygų gerinimas padėtų bent iš dalies patenkinti specialistų poreikį remiantis šalies vidaus resursais. Pastarasis kelias yra sudėtingesnis (nei imigracijos skatinimas), tačiau norint užtikrinti ilgalaikį ir tvarų ekonomikos augimą, reikėtų rinktis būtent jį.“
Didelė kliūtis teigiamiems demografiniams pokyčiams – būsto įperkamumas
Būsto įperkamumo svarbą siekiant teigiamų demografinių pokyčių akcentavo abu pašnekovai. Šiuo metu Lietuvos didmiesčiuose būsto įperkamumas yra vienas prasčiausių Europos Sąjungoje. Tad kokią įtaką demografinėms tendencijoms turi būsto politika?
„Būsto politika (jo prieinamumas ir įperkamumas) galėtų teigiamai paveikti demografinę situaciją“, – pripažįsta LB valdybos pirmininkas. Šiuo metu esamą situaciją atspindi Lietuvos banko atliktas tyrimas, kuriuo grindžiama statistinė išvada: „Lietuvoje būstų vis dar yra daugiau nei namų ūkių – bendras būstų skaičius yra pakankamas, bet, jei namų ūkių skaičius toliau didės, gali susidaryti didesnis būstų trūkumas. Tokia rizika ypač įžvelgiama Vilniaus apskrityje, kur namų ūkių skaičius, kitaip nei kituose regionuose, istoriškai buvo linkęs augti, ir kur būstų skaičius jau dabar beveik susilygino su namų ūkių skaičiumi.“
Iš šių išvadų galima spręsti apie didėjančių būsto paklausą, bet dar didesnė jo įperkamumo problema. Būtent sunkiai įperkamas būstas, prof. B. Gruževskio nuomone, yra viena didžiausių kliūčių jaunoms šeimoms planuoti savo gyvenimą, be to, tai stabdo grįžtamąją Lietuvos piliečių migraciją: „Nors būsto pasiūla Lietuvoje augo, būsto kainų augimas buvo dar spartesnis. Todėl jaunoms šeimoms apsirūpinimas būstu išlieka sunkiai išsprendžiama problema. Mano nuomone, būsto politikos priemonės turėtų būti susietos su migracijos politika – tai skatintų grįžtamąją migraciją.“
Būstas, asociatyvi nuotr. / D. Umbraso / LRT nuotr.
LB analitikų įžvalgos leidžia tikėtis, jog ateityje būstą įsigyti bus lengviau: „2024 m. Finansinio stabilumo apžvalgoje pateikta analizė leidžia teigti, kad dabartinis būsto įperkamumo suprastėjimas Lietuvoje yra laikinas reiškinys, nulemtas stiprių išorės sukrėtimų, ir iš esmės nesiskiria nuo tendencijų kitose išsivysčiusiose šalyse.“
Ateities prognozės optimistinės, tačiau, ir pasak G. Šimkaus, svarbu, kad Lietuvoje vykdoma būsto politika užtikrintų sąlygas struktūriškai tvariam įperkamumo lygiui palaikyti: „Lietuvos banko vertinimu, reiktų skirti keturias svarbiausias tvarios būsto politikos kryptis: siekti tvarios būsto paklausos, siekti didesnės ir lankstesnės kokybiško būsto pasiūlos, siekti veiksmingai tenkinti socialiai jautrių gyventojų būsto poreikį, siekti turėti ilgalaikę ir bendrą būsto politikos strategiją šalies mastu.“
Antroje pokalbio dalyje kalbėsime apie kitus iššūkius Lietuvos ekonomikai bei visuomenės gerovei. Aptarsime, kokius galvosūkius viešųjų finansų planuotojams kels senstanti visuomenė, kodėl dėl šios priežasties jau po 10 metų gali susidaryti 7 mlrd. eurų valstybės finansų deficitas. Taip pat analizuosime, kodėl Lietuvos investicijos į inovacijas bei tyrimus per penkerius metus paaugo tik 2,6 proc. ir kas ateityje turėtų lemti žymiai didesnį darbo našumą.
Šaltinis: lrt.lt
