Alvydas atsirado mano gyvenime praeitais metais. Mūsų santykiai truko kažkur metus, o paskui nusprendėme apsigyventi kartu. Tuoktis nesiruošėme, juk to niekam nereikėjo. Kiekvienas mūsų jau buvo gyvenęs santuokoje.
Tuo metu man buvo 37 metai. Auginau 8-metį sūnų iš pirmos santuokos, o Alvydas turėjo penkerių dukrą nuo ankstesnės žmonos. Žinoma, po kelių metų mes planavome bendrą vaiką.
Savo butą Alvydas paliko buvusiai žmonai. O pats gyveno su mama. Su dukra Alvydas bendrauja. Kartais per išeigines mergaitė likdavo pas anytą. Neturėjau nieko prieš, kad Alvis palaiko ryšį su dukra.
Mes gyvenome mano paveldėtame bute, todėl apsiėjome be didelių išlaidų. Viskas buvo puiku iki tol, kol Alvydas grįžo namo su savo dukra. Jis pasakė, kad sutuoktinė susirgo, todėl nėra kam likti su dukra.
Eliza gyveno su mumis 2 savaites. Šio periodo nė prisiminti nesinori, tiesą sakant. Ji nors ir išauklėta mergaitė, bet man buvo sunku ją priimti. Ji man svetima, todėl aš nepriėmiau jos elgsenos ir įpročių.
Su mano Joriu ji nesugebėjo susidraugauti. Deja.
Po 2 savaičių niekas nesibaigė. Buvusioji pareiškė, kad jai irgi reikia tvarkytis asmeninį gyvenimą, todėl atsiuntė Elizą atgal pas mus.
– Tu toks pat tėvas, kaip ir aš mama! Mano mama nenori jos pasiimti pas save, o mano vyriškiui „priekaba“ nereikalinga. Argi aš neturiu teisės truputį pagyventi dėl savęs?
Iš pradžių podukra pasilikdavo pas mus tik per išeigines, o paskui vis dažniau ir dažniau. Buvau priversta eikvoti savo laiką svetimam vaikui. Tai mane pykdė ir kėlė diskomfortą.
Paskui pas mus pradėjo valkiotis anyta, kad bendrautų su anūke. Na jeigu ji taip ilgisi, kodėl nepasiima mergaitės pas save?
Vanda Petrauskienė rengdavo anūkės apklausas, kad sužinotų, ar aš jos neskriaudžiu. Prieidavo iki to, kad anyta klausinėdavo, kuo aš ją maitinu ir ar prižiūriu higieną.
Buvau priversta pasikalbėti su vyru:
– Pasakyk savo mamai, kad jei ji nori bendrauti su Eliza, tegu pasiima ją pas save. Man nusibodo tos revizijos ir patikrinimai. Nesiruošiu prie nieko taikstytis.
– Negaliu jai taip pasakyti. Aš juk tėvas, todėl dukra gyvena su manimi.
– Bet mes su tavimi iš pradžių susitarėme, kad aš neturėsiu jokio ryšio su tavo dukra.
Apie mėnesį Elizos pas mus nebuvo. Paskui Alvydas vėl grįžo iš darbo kartu su ja.
– Galima, ji pernakvos pas mus?
Neprieštaravau. Tačiau įspėjau, kad noriu išsimiegoti, todėl tegu manęs neliečia. Jei jis atsivedė dukrą, tegu pats jai ruošia pusryčius ir užima. Alvydas sutikdamas linktelėjo galva. Tačiau ryte pabudau nuo Elizos riksmo:
– Valio! Močiutė!
Buvo septinta valanda. Mano pykčiui nebuvo ribų. Atėjau į virtuvę ir pamačiau anytą. Ji nusišypsojo ir tarė man:
– Kur pas tave miltai? Elizėlė nori blynukų.
Tada aš pratrūkau. Taip išeina, kad pasiimti anūkę pas save Vanda nesiteikė, o apsireikšti pas mus sekmadienio rytą visgi galėjo. Kažkodėl mano galvoje dėlionė nesusidėliojo.
– Pasiimkite Elizą ir važiuokite pas save kepti blynukų!
– Kas čia dabar? Kodėl taip kalbi su manimi? Sūnau, tu girdėjai, ką ji man pasakė?
– Ponia Vanda, neprovokuokite manęs. Norėjau išsimiegoti per vienintelę išeiginę, o mane pažadino. Geriau išeikite tyliai.
– O ko tu piktiniesi? Argi nežinojai, kad Alvydas turi dukrą?
– Žinojau, bet jis man žadėjo, kad ji neateis į mano teritoriją. O išeina taip, kad Eliza pas mus gyvena. Dar ir jūs valkiojatės be kvietimo. Taip nesitarėme!
Po 10 minučių anyta išėjo kartu su sūnumi ir anūke.
Alvydas priminė apie save tik praėjus savaitei. Pasakė, kad nori tapti mano vyru, bet tik su sąlyga, kad priimsiu jo dukrą.
Manęs tai netenkina, todėl atsakiau jam. Draugės pasakė, kad aš visai iš proto išsikrausčiau. Esą, dėl tokios smulkmenos vyrioką prarasi.
Bet negi jos nesupranta, kad niekada negalėsiu pamilti jo dukros? Ta mergaitė man svetima!
