G. Nausėdos gerovės valstybė toli nuo realybės
Tikrai daugelis yra girdėję perrinkimo siekiančio prezidento Gitano Nausėdos pažadą sukurti gerovės valstybę. Bene geriausia jo sukurtos „gerovės“ iliustracija – už žmonių suaukotus pinigus išvirtą Maltiečių sriubą vargingiau gyvenantiems dalinanti pirmoji ponia….[1]
Tiek pat, kiek vis dar prezidento pažadai, vertos ir visokių ekonomikų ministerijų vadovių, bankų „ekonomistų“ ar valdžios išlaikomų įtakotukų kalbos apie „gerėjantį gyvenimą“ bei „augančius atlyginimus“. Tiksliau jiems gyvenimas tikrai gerėja ir atlyginimai auga, tačiau nemaža dalis Lietuvos gyventojų vos suduria galą su galu.[2]
Problema yra tokia rimta, jog jos nebegali nutylėti net valdžią girianti, žiniasklaida.
Praėjusį mėnesį Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo užsakymu atliktas „Sprinter“ tyrimas parodė, kad mūsų šalyje daugėja gyventojų, negalinčių įpirkti gyvybiškai svarbių prekių – maisto produktų.[3]
Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo direktorė Aistė Adomavičienė neslėpė, kad per du metus pinigų maistui pritrūkstančių žmonių skaičius padidėjo nuo 12 iki 14 proc. 20 proc. apklausos dalyvių neslėpė, kad jiems sunku išlaikyti būstą, o sunkiausia yra 25-45 metų amžiaus grupės žmonėms. Tai yra tiems, kurie turėtų norėti gyventi Lietuvoje, čia dirbti, gimdyti ir auginti vaikus. Galima daryti prielaida, kad minimos problemos yra viena iš augančios emigracijos, kurios valdžia stengiasi nepastebėti, priežasčių. Sakant paprasčiau – gerovės valstybės kūrėjai ir augančių atlyginimų matytojai daro viską, kad šalis prarastų darbingiausią piliečių kategoriją.
„Maisto banko“ vadovas Simonas Gurevičius akcentuoja, kad didėja atotrūkis net tarp viduriniosios klasės ir tų, kurie gauna minimalų atlyginimą, o paramos prireikia net tiems, kurie neatitinka kriterijų, reikalingų tapti „Maisto banko“ „klientais“.
Ir jie abu pripažįsta, kad tokių problemų sprendimui reikia politinės valios, tačiau pastarosios vis dar esančiai valdžioje vadinamųjų konservatorių, nuteistų liberalų ir apie narkotinius svajojančių laisviečių koalicijai užtenka tik valdiškų pinigų taškymui.
Lietuvoje maisto stokoja kas septintas žmogus
Vasarį Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo užsakymu atlikta apklausa parodė, kad Lietuvoje maisto stokoja kas septintas žmogus (praėjusiais metais buvo kas devintas). Su problemomis apsirūpinant ar aprūpinant šeimą maistu susiduria kas trečias asmuo, kurio pajamos siekia iki 500 Eur. „Maisto banko“ komunikacijos vadovė Miglė Petronytė teigia, kad dėl šios priežasties suskubta atidaryti maisto atiduotuves 40-yje Lietuvos miestų. Anot specialistės, jose pastaruoju metu išaugo ir lankytojų skaičius, informavo Elta.
Anksčiau „Maisto bankas“ komunikavo, kad vasarą duris atvėrusi atiduotuvė – alternatyvų neturintis konceptas ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje.
„Maisto atiduotuvės-parduotuvės konceptas sunkiau gyvenantiems žmonėms yra paplitęs JAV, Australijoje, kelios tokios vietos veikia ir Europoje. Tiesa, minimose atiduotuvėse didesnę dalį sudaro ne nuo išmetimo išsaugotas, o žmonių ar verslo įmonių tikslingai nupirktas maistas. Be to, už gaunamą maistą reikia susimokėti simbolinį mokestį. O štai mūsų atiduotuvėje skurstantieji maistą gaus visiškai nemokamai. Analogiškų pavyzdžių nesame matę visoje Europoje“, – praėjusiais metais kalbėjo „Maisto banko“ vadovas Simonas Gurevičius.
Šiandien „Maisto banko“ komunikacijos vadovė M. Petronytė iniciatyvai „Tvari Lietuva“ sako, kad atiduotuvės vizija išsipildė su kaupu. Šiuo metu per savaitę atsiimti nuo iššvaistymo išsaugoto maisto ateina daugiau nei 1000 Vilniaus miesto ar rajono gyventojų, o dėl išaugusio poreikio atiduotuvės kituose Lietuvos miestuose buvo atidarytos anksčiau nei planuota.
Maisto atiduotuvių eilės vaizdas kelia kraupą: stovi ir senoliai, ir vaikai
„Maisto bankas“ neišskiria vieno Lietuvos miesto, kuriame maisto poreikis būtų mažesnis. Stebimas tik skirtingų maisto produktų pasirinkimas, tikina pašnekovė.
„Daugelis vos įžengę į atiduotuvę klausia, ar dar yra pieno ir mėsos produktų. Pastebime, kad didesniuose miestuose žmonės pageidauja daugiau daržovių, noriai ima mūsų maisto perdirbimo virtuvėlėje paruoštą konservuotą maistą – sriubas, uogienes. Mažesniuose miestuose šalia mėsos ir pieno pastebime duonos, ilgo galiojimo maisto produktų poreikį. Konservuotų produktų žmonės ten šiek tiek pasigamina ir patys, jei turi bent nedidelį gabalėlį žemės, kuriame gali auginti daržoves“, – sako ji.
Atiduotuvių koordinatoriai, anot iniciatyvos „Tvari Lietuva“ pašnekovės, dažnai pasidalina vaikų ar senjorų istorijomis. Mažieji džiaugiasi lentynoje išvydę šokoladą, kartais ten būna ir jų pamėgtų bulvių traškučių. Senjorai kartais teiraujasi, ar yra minkštesnių bandelių, kuriomis galėtų pasimėgauti gerdami arbatą arba tendencingai prašo vieno iš gamintojų duonos. Taip pat savanoriai pastebi, kad beveik kasdien atsiranda žmonių, kurie sako vieno ar kito atiduotuvėje esančio maisto produkto niekada gyvenime neragavę.
„Maisto bankas“ ir toliau vykdo veiklą bendradarbiaudamas su prekybininkais, gamintojais, ūkininkais. Atiduotuvėje didžiausią dalį maisto sudaro iš prekybininkų surinkti, jų neparduoti produktai. Dažniausiai tai paskutinę dieną galiojantys maisto produktai. Tiesa, praėjusį rudenį situacija kiek apsunko – atsirado pokyčių.
„Deja, bet iki šiol rytais paskutinę dieną galiojančius maisto produktus atiduodavę prekybininkai nuo lapkričio mėnesio juos nusprendė pardavinėti iki paskutinės maisto galiojimo minutės. Tai atsiliepė ir mūsų atiduotuvėms. Šaldytuvuose praktiškai nebeliko žmonių pamėgtų ir sunkiai įperkamų mėsos ir pieno produktų. Tai apmaudus sprendimas ne tik vertinant iš stokojančiųjų pusės, bet ir kalbant apie maisto švaistymą – paskutinę galiojimo minutę neparduoti produktai keliauja ne ant žmonių stalų, o į utilizavimo įmonę. Tai reiškia, kad visi to maisto gamybai ir auginimui sunaudoti žemės resursai buvo išeikvoti veltui“, – apgailestauja pašnekovė.
Lietuvoje per metus išmetama 383,8 tūkst. tonų maisto
M. Petronytei užkliuvo, kad Lietuvoje visuose sektoriuose per metus išmetama 383,8 tūkst. tonų maisto. Tai reiškia, kad vienam žmogui atitenka 140 kg per metus. Šiuo metu Seime kelią skinasi įstatymai, rekomenduojantys prekybininkams savo veiklos ataskaitose viešinti išmetamo, utilizuojamo, labdaros organizacijoms perduodamo maisto kiekius. Kokia forma visa tai vyks, kas užtikrins stebėseną, vis dar lieka neaišku.
Praėjusių metu pabaigoje „Maisto banko“ partneriai taip pat atliko apklausą, kurios metu paaiškėjo, kad didelė dalis gyventojų vis dar nesupranta išmetamo maisto poveikio aplinkai, taip pat su tuo susijusių finansinių nuostolių. M. Petronytės teigimu, šia tema labai svarbu edukuoti visuomenę.
„Neseniai specialiai tam sukūrėme internetinį puslapį , į jį sudėjome pagrindinius patarimus, padedančius kovoti su maisto švaistymu namuose. Iš pradžių atrodė, kad patarimai labai paprasti, aiškūs ir seniai žinomi, tačiau svetainė susilaukė didžiulio lankytojų skaičiaus“, – sako pašnekovė.
Ji viliasi, kad ateityje vartotojai galės griežčiau stebėti, kokią politiką maisto nešvaistymo klausimais turi vienas ar kitas jų pamėgtas gamintojas, prekybininkas. „Maisto banko“ atstovė taip pat prideda, kad prie pagalbos skurstantiems gali prisidėti kiekvienas, turintis galimybę. Tą patį akcentuoja ir Žemės ūkio ministerija, kurios nekompetentingo vadovo Kęstučio Navicko „galvos“ nori ne tik ūkininkai, bet ir pieno supirkėjai bei daugybė kitų, tiesiogiai su žemės ūkio sektoriumi susijiusių sričių atstovai.
Kitaip sakant, valdžiai nuvarius šalį iki skurdo ribos, dabar bandoma įpiršti mintį, kad dėl to kalti visi kiti, tik ne sprendimus priimantys politikai, todėl tie „kaltininkai“ esą ir turi galvoti, kaip pradėti save riboti, nes tai esą bus „tvaru“ ir gal net kažkam padės.
Vieniši pensininkai balansuoja ant išgyvenimo ribos
Remiantis Valstybės duomenų agentūros eksperimentine statistika, vertinant 2022 m. gyventojų pajamas, didžiausias skurdo rizikos lygis išlieka 65-erių ir vyresnių žmonių amžiaus grupėje ir siekia 36,5 proc. Esant tokiai situacijai, maltiečių organizuojama senelių paramos akcija nepraranda savo aktualumo – nors pensijos didėjo, jas sparčiai „suvalgė“ infliacija, ir vienišiems senoliams vėl teko balansuoti ant išgyvenimo ribos dėl rekordinių maisto bei energijos kainų.[4]
Šaltinis: 77.lt
