Kalbėdamas apie tautiečių sveikatos įpročius šeimos gydytojas Valerijus Morozovas žodžių į vatą nevynioja. Pasak jo, dažnas mūsų ne tik nelinkęs įsiklausyti į organizmo siunčiamus signalus, bet ir taip įtiki geriau nei gydytojas žinantis, ko jam reikia, kad greičiau patiria kokį infarktą nei sutinka vartoti statinus.
Gydytojas sutiko – nors norime gyventi gražiuose namuose, vairuoti gerus automobilius, iki galo pasirūpinti savimi dar ne visi išmokome.
„Turbūt vis dar esame labai vartotojiška visuomenė. Jaunimas, bent kurį aš matau, auga kitoks. Visą laiką nepamirštu kartoti, kad dirbu sostinėje, su tam tikra prasme toli gražu ne pačiu biedniausiu vidutinio ar jaunesnio amžiaus žmonių sluoksniu. Taigi tas jaunimas, kuris lankosi pas mane, jie jau iš tikrųjų kitaip žiūri, yra populiarus tas longevity momentas, fizinio aktyvumo, normaliai sveiko kūno puoselėjimas. (…)
Bet mūsų karta vis dar esame neatsivalgę šlapiankos. Mums vis dar svarbu, kad būtų gražesnė tvora, jaunesnė pana šalia, geresnė mašina ir visa kita. (…) Sveikatą mes linkę aukoti dėl kažkokios kitokios gerovės, moterys – dėl šeimos, vyrai – dėl finansinės šeimos gerovės. (…) Tai to reikia pradėti atsisakyti“, – sakė V. Morozovas „Žinių radijo“ laidoje. Dėl to jis patarė išmokti labiau tausoti save, palikti darbą už durų jas užvėrus, turėti veiklų, kurios teikia malonumo.
Žmonėms trūksta elementarių žinių
Pasak gydytojo, nors pats organizmas su mumis „kalba“, dažnai nenorime jo klausytis, o vietoj to norime greitų sprendimų.
„Gydytojus moko išmokti kalbėtis ne tik su savo, bet ir paciento organizmu. 90 proc. visos diagnozės yra pokalbis su pacientu – kada jam kažkas užeina, kada jam skauda, kada jis dūsta, kodėl jis dūsta, ar tikrai jis dūsta, ką jis pavadina dusuliu? Gal čia visai ne dusulys, o žiovulys?
Todėl mus ir moko atpažinti tam tikrus simptomus, užduoti tam tikrus klausimus ir turbūt mūsų bei pacientų darbas yra dalį tų įgūdžių perimti. Visą laiką sakau, kad pacientui, kuris turi lėtinę ligą, jam apie ją reikia žinoti daugiau negu man. Juk, pagaliau, čia jis serga, ne aš sergu. Bet klausimas, iš kur jis tų žinių gaus?
Dešimt metų slopinti skausmą vaistais yra nesąmonė, bet lygiai taip pat nesąmonė ir 2 savaites kentėti nugaros skausmą, bet vaistų jokiu būdu negerti.
Jeigu jis sužinos iš kažkokių reels‘ų ar kokių nors sveikuolių tinklapio, tai yra vienas dalykas. Jeigu tą sužinos iš manęs arba bent jau iš manęs sužinos šaltinius, kur galima to ieškoti, arba iš specialistų, tai yra visiška kita istorija“, – kalbėjo V. Morozovas.
Jo pastebėjimu, pacientus reikėtų išmokyti tiesiog standartinių, rutininių dalykų. „Pavyzdžiui, mamai paaiškinti, ką reiškia vaiko temperatūra, kada pradėti sunerimti, kaip ją „mušti“, kas yra normali reakcija į vaistus ir t.t.
Bet yra tokių šeimų, kur 23 metų berniukas susirgo, jam žiauri temperatūra vakar buvo 37,2 laipsniai. Ir mamos vedžioja jį, kol jis nesuranda kitos „aukos“ – žmonos, tada ji vedžioja ir ateina 43 metų berniukas (juokiasi).
Čia matau ir kolegų darbo spragas, nes jie neišmokino jo kalbėti su savo organizmu, atpažinti būklių. Jeigu vaikui niolika metų ir jis iki šiol nežino, ką daryti su 37,2 laipsnių temperatūra, tai turbūt yra ne vien šeimos, bet ir gydytojo problemos“, – konstatavo V. Morozovas.
Lietuvoje gajus savo „kryžiaus tempimas“
Kitą kartą žmonės linkę ilgai kęsti skausmą arba kaip tik į jį labai jautriai reaguoti. Pasak gydytojo, visų pirma reiktų suprasti, dėl ko jis yra, koks jis yra, ar jis tikrai pavojingas.
„Tas krikščioniškas savo naštos tempimas, kryžiaus nešiojimas, susitaikymas su likimu, savo kryžiaus nešiojimas niekam nereikalingas. Tu gali ieškoti skausmo priežasties jo nebejausdamas. Tau nereikia kentėti tris savaites tam, kad sužinotum, turi stuburo išvaržą ar ne.
Gali sėkmingai eiti į magnetinį rezonansą išgėręs vaistų nuo uždegimo ir skausmo, juo labiau kad jeigu bus išvarža, 99 proc. jokio kito gydymo ir nebus, reikės lankyti mankštas. Tai kam čia reikia kentėt? Visiškai nereaguoti į skausmą negalima.
Dešimt metų slopinti skausmą vaistais yra nesąmonė, bet lygiai taip pat nesąmonė ir 2 savaites kentėti nugaros skausmą, negalėti miegoti, bet vaistų vis tiek negerti, nes jie „tik slopina simptomus“. Čia tau ne karas, didvyriškumo niekam nereikia“, – sakė šeimos gydytojas.
Jis konstatavo, kad Lietuvoje tas savo kryžiaus tempimas yra labai gajus. „Tai būdinga nebūtinai kalbant apie skausmą. Pavyzdžiui, sako, kad žmonės, kurie turi antsvorį ir nutukimą, yra apsileidę, čia yra valios klausimas: „Mažiau ėsk, daugiau judėk ir svoris susitvarkys“. Nė velnio – negalima taip sakyti, nes, jeigu riebaliukas įsitvirtina, jis daro viską, kad ir liktų. Tad jam labai dažnai reikia žmogaus pagalbos.
Visko spręsti su tablete negalima, vis tiek reikia žmogaus įdirbio, bet ir visiškai atsisakyti mokslo laimėjimų irgi yra kvaila. (…) Kodėl sėdame į naują mašiną su geru varikliu ir visa kita, o ne stumdome karutį be jokių tepalų?“ – stebėjosi gydytojas.
Lietuviai nori papildų, bet ne vaistų
Kartu jis pastebėjo kitą lietuviams būdingą dalyką – jie dažniausiai nori papildų, bet ne vaistų: „Lietuvoje yra trys baubai, kurių niekas nenori ir aiškina, kad tai yra išmislas, to nereikia ir tik kenkia sveikatai. Tai vaistai nuo cholesterolio – statinai, skiepai ir antidepresantai. Jeigu bandai skirti žmogui kažką iš šitų trijų, dažniausiai sako: „Na, jau ne“.“
Jo pastebėjimu, dalis tautiečių vengia ir vaistų nuo aukšto kraujospūdžio. „Sako dar kažką pabandys ir taip 5 metus bando „kažką tvarkyti“. (…) Kai iš reanimacijos atvažiuoja po infarkto, tada jau visi paklusnūs būna“, – konstatavo gydytojas.
Tuo metu gausiai vartodami papildus žmonės galvoja, kad taps tik sveikesni. Pasak pašnekovo, jei visas sveikatinimas baigiasi tuo, kad žmonės prisisiunčia įvairaus plauko papildų, tai yra blogai.
„Čia dažniausiai naudoju tokią alegoriją – įsivaizduokite, kad visos tos tabletės tai yra mūro mišinys. Tai yra būdas sustiprinti tam mūrui, bet tada mes turime vieną plytą – gerą kokybišką miegą, plytą – fizinį aktyvumą, plytą – grūdinimąsi, plytą – nepersivalgymą, plytą – mėgstamą užsiėmimą, mokėjimą pasakyti „ačiū, aš nenoriu“ ir t.t.
Visko spręsti su tablete negalima, vis tiek reikia žmogaus įdirbio, bet ir visiškai atsisakyti mokslo laimėjimų irgi yra kvaila.
Ir mes iš tų plytų statome savo sveikatos sieną. Ir štai tada tas mūras mums labai reikalingas. Taip, mes ilgiau gyvensim, nereikia atsisakyti mokslo pasiūlymo. Jeigu mes galime ilgiau išlikti jauni su tablete, kodėl ne? Jeigu mes galime geriau miegoti su tablete, kodėl ne?
Darykime šitai, bet jeigu mes tiesiog turėsim to mūro mišinio krūvą, kad ir pusę sunkvežimio, bet neturėsime nė vienos plytos, visa tai pavirs ne siena, o tiesiog krūva sustingusio betono viduryje laukų. Tai mes neturėsim tos sveikatos“, – apibendrino jis.
Vaistai svoriui mažinti – efektyvūs ir reikalingi
V. Morozovo kartu atkreipė dėmesį, kad dar vienas dažnas baubas tarp lietuvių yra medikamentinis nutukimo gydymas, kitaip sakant vaistai, apie kuriuos šiandien daug kalbama ne tik Holivudo užkulisiuose, bet ir Lietuvoje.
„Nors tai yra moksliškai įrodyta galimybė, kai jau turime antsvorį, sukeliantį metabolines problemas, jau nekalbu apie diabetą, bet jau didėjantis kraujospūdis ir gliukozė, mes galime jį skirti. Deja, bet devyni iš 10 pacientų sako: „Na, jau ne.“
Nes vėlgi dar vyrauja įsivaizdavimas, kad tai yra apsileidimo reikalas, bet užtat tiems, kam to nereikia, kas nori įtilpti į vestuvinę suknelę ir reikia numesti 2 kg, tie ateina ir prašo vaistų. (…) Taip, mes čia kalbame apie švirkštuką, kuris yra visiškai absoliučiai nuostabus vaistas, kuris turi puikų efektą. Bet yra viena problema – jam reikia tam tikrų indikacijų.
Jis netinka padėti numesti svorį nuo 70 iki 68 kg, nes tu netelpi į suknelę. Jis skirtas tada, kai jau šlubuoja sveikata ir kitais būdais negalima numesti svorio. Bet vėlgi gajus tas požiūris, kad reikia nešti savo kryžių, susitaikyti su likimu ir visa kita, čia yra apsileidimas, kaip nors eisiu, bandysiu kitaip…“ – pasakojo jis.
Nutukimas toleruojamas, o neturėtų būti
Šeimos gydytojas apgailestavo, kad nors Lietuva pagal nutukimo rodiklius neatrodo gerai, nutukimas ir antsvoris dažniausiai yra toleruojamas: „Mums tai kaip ir atrodo normalu. Netgi buvo darytas toks tyrimas Lietuvoje, rodomos skirtingo kūno sudėjimo moterys arba vyrai ir gydytojų klausiama, kuris iš jų jau turi problemų su svoriu.
Ir nemaža dalis įvardijo tik tuo metu, kai yra nutukimas, nors jau reikėtų susirūpinti esant antsvoriui. Nekalbu apie vaikus ir paauglius. Čia apskritai nearti dirvonai, atrodo, užaugs, normalu, svarbu, kad gerai valgo, apvalus vaikas yra visiškai faina, nors iš tikrųjų tai yra problema.“
Tuo metu, priminė jis, vaikų fizinis pasirengimas lieka labai prastas, ypač kalbant apie viršutinę kūno dalį – sugebėjimą kažkur palaipioti, išlaikyti ilgai pakeltas rankas, pakaboti ir pan.
Šaltinis: tv3.lt
