Herbas ar skaičius?

Herbas ar skaičius? Įdomybės

– Iškris herbas ar skaičius? – ši tokia pažįstama frazė privertė mane suvirpėti, nes buvo man gerokai svarbesnė nei jam, eilinį sykį bandančiam atspėti likimą. Netrukus įkvėpsiu gaivaus oro, pamatysiu šviesą, kuri mane apakins ir nublizgins… Tada šoksiu, begaliniu suktuku aukštyn. Į laisvę, į saulę…

Susikaupsiu iš visų jėgų ir pajusiu aukščiausią palaimą, o tada akimirkai stabtelsiu, kad suprasčiau tą metafizinę būseną, kai paaiškėja visi atsakymai į egzistencinius klausimus – kas aš esu, kodėl esu… O tada apsvaiginantis krytis, žemės traukos jėga ir pabaiga, kai mano vaidmuo, atskleidusi visą esybę, baigsis. Verta gyventi dėl penkių akimirkų šlovės. Kai mano pasirodymas baigsis, aš vėl atsidursiu sudilusioje piniginėje, kurios malonų naujos odos kvapą išblukino laiko aromatas, įsibrovęs į kiekvieną plyšelį ir skyrelį.

Džiaugiuosi, kad man, atliekančiai pagrindinį vaidmenį spektaklyje „Ką nulems moneta“, nereikia maltis su kitomis monetomis – turiu savo atskirą, užtrauktuku užtraukiamą buveinę.

– Renkuosi herbą, tau bus skaičius, – pasigirdo balsas ir aš visa nutirpusi iš laimės pasirengiau skrydžiui.

– Nu pypt… Kur ji dingo? Ot netikša, pirštines reikėjo nusimauti! Pasitrauk, gal ji pariedėjo po batu? Neužkask tik jos smėliu! Atsargiau! Ieškok prie kojų, negalėjo toli nukristi. Aš negaliu jos netekti!

Prislopę balsai nutolo, tamsa gąsdino, o užuot sulaukusi švelnaus vėjo glamonių pajaučiau šiurkštų smėlį. Gulėjau kaip niekad – nei herbu, nei skaičiumi, tiesiog stačiomis, įstrigusi į minkštą smėlį. Nežinojau, apsidžiaugti ar nusiminti. Po šitiek metų pagaliau atsikratyti tos pasmirdusios piniginės buvo džiugu. Kita vertus, man patiko šokti likimo šokį ir daryti įtaką kažkieno sprendimams. Tai leido jaustis reikšminga. Dar nuo tų laikų, kai mano šeimininkui, tuomet dar vaikui, davė mane kaip pirmąjį atlygį…

Mintyse lyg per miglą mačiau berniuką, lekiantį kopomis prie šėliojančios jūros. Pusryčiams užvalgęs ragaišio ir užgėręs kefyru berniukas bėgo tarp pušų, lėkdamas tik jam žinomu trumpiausiu taku jūros bangų link. Prie jūros vėjas, lyg tėvas, grubiai, bet su meile vėlė jo gelsvus plaukus. Vėjas gerai… Tada daug bangų, o tai reiškia, daug gintarų. Visad vylėsi rasti tai, ką stengiasi rasti kiekvienas gintarų ieškotojas – kažką kitokio, neįprasto… Širdies formos gintaras, kurį iškrapštė iš susivėlusių jūržolių, svilino delniuką tarsi daugybę metų stiprėjusi saulės ir jūros energija. Grubiose tėvo rankose jis atrodė mažesnis, bet vis tiek spindėjo, lyg būtų praeities ir dabarties pareiškimas.

Taip aš atsiradau vaikiškame delne, palydėta žodžių:

– Tausok šią monetą. Tai tavo pirmasis atlygis už tai, kad buvai kantrus, atkakliai dirbai ir tikėjai tuo, ką darai. Kartkartėmis reikės atsiduoti likimo rankoms, leisti, kad už tave nuspręstų aukštesnė jėga. Tada ši moneta tau ir pravers.

Štai kaip aš tapau likimo sprendėja, lemiančia šeimininko kasdienį gyvenimą. O dabar įstrigusi šlapiame smėlyje tegalėjau laukti likimo malonės. O likimas turėjo savo planą, kuris atšniokštė banga, kuri visu galingumu rėžėsi į mane ir ištraukė iš smėlio. Išprausta sūraus jūros vandens, sublizgėjau dar labiau, o saulė mano veide lyg veidrodyje regėjo savo atspindį.

– Žiū, ką radau! – pajaučiau švelnias rankas, kvapnų aromatą ir šilumą, tokią pasiilgtą. – Kaip blizga, lyg nauja būtų. O tokių jau seniai nebenaudojame. Pažvelk, kaip smėlis ir vanduo ją išblizgino.

– Aš lemiu likimą. Leiskite man skristi! – man norėjosi šaukti, bet žinojau, kad manęs niekas neišgirs. Panirau gilioje kišenėje, kur pajaučiau švelnų kašmyrą ir leidausi nešama į naują gyvenimą.

Suskambęs bažnyčios varpas išgąsdino anksti grįžusį gandrą, beieškantį varlių šventoriaus dobiluose, nors jų ten ir nebuvo. Ant surūdijusio vamzdžio tupintis katinas žiūrėjo į bažnyčios vartus, kurie pridengė nedidelį prabangų viešbutį. Į aikštelę įvažiavo baltas „Ferrari“ spindinčiais ratais. Iš jo išlipo moteris, vilkinti melsvo kašmyro paltą. Pažvelgė į tingiai snaudžiantį katiną. Ėjo grakščiai, tačiau kiek tingiai. Sustojusi prie durų švystelėjo aukštyn iš kišenės ištrauktą monetą. Tai buvo panašu į katės žaidimą su pele. Saviškė, – pamanė katinas ir šoktelėjo žemėn, paakintas suspindusios monetos.

– Ach, – pakilau į orą, gerai nesupratusi, kas įvyko. Erdvę perskrodė mano aštrios briaunos. Tik spėjau prisitaikyti prie naujos aplinkos, kuri buvo kupina prabangos ir švelnumo, tik maniau, kad prasideda naujas gyvenimas, o ir vėl sprendžiau kažkieno likimą. Ar tai man suteikė laimės? Ne, nes nebuvau pasiruošusi, netekau to palaimingo laukimo jausmo. Taip, nes vėl spindėjau saulėje, mane glostė vėjas, aš kilau ir sukausi, o kai pasiekiau ekstazę, kritau ir kritau…

Pertraukdamas monotoniškas vakaro žinias, kurias transliavo fojė televizorius, skimbtelėjo viešbučio durų varpelis. Televizoriuje prezidentė, stovėdama tribūnoje, skaitė metinį pranešimą, tada ekrane pasirodė mirgantys policijos automobiliai, pranašaujantys eilinę dramą…

Bet ar tai man rūpėjo? Man, per vieną dieną paženklintai netekties, laukimo, atradimo…

– Norėsiu kaip visad, – snūduriuojančioje tyloje pasigirdo balsas. – Aš laukiu svečio. Įleiskite jį, kai pasirodys.

Tai aš nulėmiau svečio atėjimą? – pagalvojau. Fatališkai krisdama išbūriau telefono skambutį. Pasirodo, netrukus pamatysiu, kas seks po jo. Slypėdama piniginės tamsoje buvau pripratusi nesigilinti į tai, ką išburiu tobulai besisukdama. Tačiau šiandien visi mano pojūčiai suaštrėjo. Įvykis vijo įvykį, tad aš pagauta smalsumo, laukiau ir klausiausi.

Viešbučio kambaryje tvyrojo tyla, minkštas kilimas tildė žingsnius, o prabangos kvapas gimdė ramybę, atsipalaidavimą ir laukimą. Į duris pabeldė. Tai padidino įtampą. Gerai, kad mane paguldė ant stalo šalia kažkokios erudicijos sklidinos knygos, kurios autorius ant viršelio žvelgė į mane tarsi viską suprasdamas.

– Sveikas. Užeik, – švelnus balsas tramdė jaudulį. – Pasikeitei, gatvėje sutikusi neatpažinčiau…

– O tu likai tokia pat graži. Nors ne… Dar gražesnė nei tada…- tas balsas man buvo pažįstamas.

Degiau nekantrumu, jutau jaudulį ir įtampą, pati nesuprasdama kodėl. Nuojauta man sakė, kad dabar vyksta mano svarbiausias gyvenimo vaidmuo.

– Ilgai dvejojau, ar paskambinti. Daug laiko prabėgo, viskas pasikeitė, tik mintys apie praeitį vis labiau nedavė ramybės… Mano gyvenimas mane išvargino. Perfekconizmas, atsakomybė, sprendimai… Galiu sau leisti viską, ko panorėsiu. Neturiu tik to nerūpestingo laiko, kai ateitį leidome lemti atsitiktinumui…

– Taip, tu teisi. Aš vis dar gyvenu taip pat. Užtenka to, ką turiu. Einu ten, kur veda nuojauta ir tikėjimas.. Bet lyg tyčia šiandien praradau savo kelrodį, kuris per gyvenimą mane vedė lyg tėvo ranka. Bet negalvokim apie tai. Šitiek laiko nesimatėme. Rodos, išsiskyrėme tik vakar… Su tavim galėčiau kalbėtis ir tavęs klausytis be pabaigos… Gal pavalgysime drauge? Galime užsisakyti maisto į kambarį arba kur nors išeiti.

– Nežinau, nuspręsk tu. Arba galim kaip senais laikais mesti monetą.

Išgirdau tokius lauktus žodžius. Jei sugebėčiau, imčiau vartytis ant stalo nuo laimės tuoj patirti tą šokį.

– Šiandien pajūryje radau monetą. Jei iškris skaičius, einam kur nors, jei herbas – liksime čia.

Mane apglėbė delno šiluma. Pasiruošiau svaiginančiam skrydžiui.

– Pala, parodyk tą monetą! Ji mano!

Pajutusi pažįstamą delną negalėjau patikėti. Tai jis tiek kartų mane šokdino aukštyn. Žinojo visus mano kauburėlius, manimi sprendė savo likimą. Nenumaniau, kad galėčiau būti tokia laiminga, gal net sutiksiu vėl atsidurti toje sudilusioje piniginėje, kur turėjau savo atskirą kampelį.

– Tai tikrai ne atsitiktinumas! Tai mano tėvo dovana, lydintį mane gyvenimo kelyje… Atsimeni, ją mesdami mes kūrėme planus, ieškojome atsakymų į klausimus, mėtėme aukštyn žemyn, kai neturėdavome ką veikti.

– Regis, moneta tapo mūsų pasimatymo pranašu. Nes mečiau ją, spręsdama skambinti tau šiandien ar ne…

– Iškris herbas ar skaičius?

Oooooo! Aukštyn pakilau su tiek jėgos, kaip niekad anksčiau. Buvau pilna emocijų, kurios visos sukilo per tą pačią dieną – patyriau nusivylimą, džiaugsmą, viltį, abejones, o tada tą svaiginančią palaimą, kuri skraidino mane. Norėjau, kad tai nesiliautų, nes buvo visai nesvarbu, iškris herbas ar skaičius. Likimas jau buvo nuspręstas.

Reklama