40-ais santuokos metais netikėtai išsiaiškinau, kad vyras turi meilužę. Tai išaiškėjo visiškai atsitiktinai – įpratau pasitikėti savo vyru. Tačiau pasaulis pilnas „gerų žmonių“ ir atsirado norinčių pateikti man šitą informaciją.
Iš pradžių norėjau kaip reikiant ją pamokyti, galvojau apie rafinuotus keršto variantus, net buvo minčių primušti ją. Sužinojau jos adresą ir, suradusi patogų momentą, apsireiškiau pas ją į svečius su tikslu surengti skandalą.
Ji sutiko mane visiškai ramiai, kas truputį mane atvėsino. Pakvietė į namus ir be nereikalingų emocijų pasiūlė aptarti susiklosčiusią situaciją.
Pasirodo, jos vyras prieš kelis metus žuvo statybose, vaikų nėra, tėvai mirė ir ji visiškai vieniša. Vienintelis džiaugsmas – šuo ir nuo kažkurio laiko mano sutuoktinis, reti susitikimai su juo jai lyg gaivaus oro gurkšnis.
Mes su ja praplepėjome apie 2 valandas ir aš pati nepastebėjau, kaip visa agresija kažkur išgaravo. Dar daugiau, mes išsiskyrėme kaip bičiulės ir susitarėme tęsti bendravimą. Liepiau jai duoti žodį, kad daugiau nemiegos su mano vyru ir nesakys jam apie mano vizitą.
Su laiku tai net pavirto kažkokiu žaidimu – mes kaip dvi suokalbininkės susitinkame, kol vyras darbe, geriame arbatą su pyragaičiais ir aptarinėjame jo elgesį.
O kaip jūs manote, draugauti su vyro meiluže – tai normalu ar primena kažkokį iškrypimą?
