Jau daugiau nei 30 metų scenoje dainuojantis atlikėjas Arvydas Vilčinskas (66 m.) šiuo metu gyvena kiek toliau nuo viešumos. Nors anksčiau jo vardas daug dažniau šmėžuodavo žiniasklaidoje, jis toliau koncertuoja, tik apie asmeninį gyvenimą per daug neatvirauja: „Esu per daug nudegęs. Paskui kiti žmonės lenda į dūšią ir nurodinėja, kaip man reikia gyventi.“
Nors daugelis turbūt pagalvotų, kad pastaruoju metu A. Vilčinskas aktyviai nebekoncertuoja, jo vasara – gan užimta.
„Vasara prasidėjo gan aktyviai. Renginiai, koncertai, jubiliejai yra tas dalykas, kuriuo aš dabar daugiausia užsiimu. Privatūs renginiai yra uždari, beveik nereklamuojami, todėl gali susidaryti įspūdis, kad visai nebekoncertuoju. Žmonės manęs dažnai klausia, ar ar dar vis dainuoju. Koncertuosiu tol, kol sveikata leis“, – teigė vyras.
Nors A. Vilčinsko solinė karjera prasidėjo dar 1989-aisiais, su muzika savo gyvenimą jis pradėjo sieti žymiai anksčiau.
„Kai buvau vaikas, mane mama nuvedė į Kauno meno mokyklą, į stojamuosius. Paprašė padainuoti dainą, o kai ją užtraukiau, mane priėmė iškart“, – šyptelėjo vyras.
„Mano mama buvo labai muzikali, dėdė buvo Vilniaus konservatorijos (dabar – Muzikos ir teatro akademija) rektorius. Muzikinės šaknys atėjo ir iki manęs.
Muzikuoju nuo 6 metų, mokiausi groti violončele. Būdamas 2 ar 3 klasėje laimėjau respublikinį konkursą jaunųjų atlikėjų grupėje. Kadangi mane laikė gabiu, mokiausi Čiurlionio menų mokykloje Vilniuje. Paskui iškilo „bitlų“ dainos, kurios man taip patiko, kad paimdavau violončelę kaip gitarą ir ja grodavau. Tokiu būdu ir išmokau groti gitara“, – dalinosi jis.
Dar būdamas devintokas, Arvydas su bendraminčiais įkūrė savo grupę ir nevengė užlipti ant scenos, grojo ir mokyklos šokiuose. Tiesa, kartais buvo galimybių pasirodyti ir kitokiai auditorijai.
„Kurį laiką naktiniame bare grojome su grupe, pakeisdavome kitą grupę, ten skleidėme savo muziką. Kai 1989-aisiais išleidau pirmąjį savo albumą, po dviejų dienų Lietuvos radijas jau grojo mano dainas.
Interneto tada nebuvo, tad žmonės pradėjo skambinti, klausinėti, kieno čia dainos ir taip prašyti manęs pakoncertuoti“, – teigė jis.
Jau jaunystėje vyras sulaukdavo tiek dėmesio, kad vos spėdavo suktis: „Sulaukdavau tiek užsakymų, kad 1989-aisias buvo 7 koncertai Kauno sporto halėje per 4 dienas, Vilniaus sporto halėje buvo 4 koncertai per dvi dienas.
Tai buvo tikrai geri stadionai, jau nekalbu apie mažesnius miestus – pavyzdžiui, kokiuose Mažeikiuose per 5 dienas turėjau 15 koncertų. Viskas taip ir prasidėjo.“
Emigracija ir darbas sunkvežimyje
Paskui Arvydas Vilčinskas 17 metų praleido emigracijoje JAV. Ten jis dirbo sunkvežimio vairuotoju. Visgi tikina, kad net ir tada nepamiršo muzikos, ją toliau kurdavo net ir prie automobilio vairo.
„Muzikos visai neapleidau ir emigracijoje. Paskui gyvendamas paklausiau savęs: ką aš tą sunkvežimį visą gyvenimą vairuosiu? Juk tai nėra įdomu.
Pagaliau parašiau keletą dainų, pradėjau režisuoti koncertus, suprogramavau apšvietimus. Teliko atvykti į Lietuvą. Dabar koncertai vyksta mažesnėje skalėje“, – pasakojo jis.
Gyvenimas Amerikoje patį Arvydą sustiprino. Bet kaip teigia jis, ten dirbant visada kažko trūko.
„Kai aš muzikuoju, visai nedirbu, o mėgaujuosi muzika. Tada galvojau: kas bus, tas bus. Tikėjausi bent 10 metų scenoje praleisti. Žinot, kaip sakoma, geriau 15 minučių skristi, nei visą gyvenimą šliaužti. Man ir Amerikoje nebuvo blogai – uždirbdavau tikrai nemažai, bet ten pinigai ant medžių neauga – dėl jų reikia dirbti sunkiai ir daug“, – neslėpė pašnekovas.
Visgi nors apie muzikinę karjerą mąstė ir Amerikoje, ši buvo labiau kaip hobis.
„Lietuvių bendruomenėse organizavau koncertus, per visą Ameriką esu surengęs apie 37 koncertus. Dar ilgai turbūt nei vienas lietuvis to nepadarys. Mano muzikinė veikla nebuvo nutrūkusi – dainas kurdavau tam pačiam sunkvežimyje.
Kai vakare sustodavau, išjungdavau variklį, akustika būdavo puiki – nei mažiausio aido. Labai norint viską įmanoma padaryti. Darydavau tai, ką mokėjau daryti geriausiai“, – teigia atlikėjas.
Nors didžiąją savo gyvenimo dalį Arvydas praleidžia muzikuodamas, laisvalaikį jis neretai mėgsta užpildyti aktyviomis veiklomis.
„Mėgstu žvejoti, grybauti, konstruoti greitaeigius, radijo bangomis valdomus laivelius, kurie gali pasiekti 170 km/h greitį. Man labai smarkiai pakenkė covidas. Dvejus metus nebuvo jokio darbo, o kito darbo nesinorėjo dirbti. Kur beeitum, ten visi mane pažįsta.
Mane labai daug kas domina – skaitau ir spaudą, bet į politiką nelendu. Nors kažkuriuo metu atlikėjai į politiką vis bandydavo eiti.
Aš visai nenorėčiau iš mėgstamo muzikanto tapti nekenčiamu politiku. Aišku, norėčiau pagerinti žmonių gyvenimus, bet kaip tai padaryti – nežinau“, – kalbėjo jis.
Būdas siųsti žinutę
Muzika nuo pat senų laikų buvo būdas išreikšti politines idėjas, nepritarimą visuomenei ar netgi protestą. Tą buvo galima matyti ir Sąjūdžio, tautinio atgimimo laikais ir šiomis dienomis, kai atlikėjai įvairiais būdais išsako savo poziciją dėl karų.
Dažnas atlikėjas ir šiomis dienomis pasitelkia muziką išreikšti patriotines idėjas, nepitarimą valdžiai. Ir savo dainomis pats A. Vilčinskas nešdavo tam tikras žinutes, taip suburdamas aplink save žmones.
„Jei pats atlikėjas turi tvirtą nuomonę, pavyzdžiui, dėl karo Ukrainoje, manau, kad ją išreikšti tikrai gali. Bet manau, kad savos nuomonės reiškimas per dainas kenktų – išbarstyčiau savo žiūrovus su savo nuomone, kuri, net nežinau, ar yra teisinga. Sakyčiau, kad muzikantai turėtų vengti aptarinėti politiką ir asmeninį gyvenimą. Gaunasi savęs pardavinėjimas“, – teigė jis.
Tiesa, pats atlikėjas yra parašęs keletą dainų, nešusių svarbią žinutę – viena tokių yra „Dainuok, lietuvi“.
„Tai daina visiems pasaulio lietuviams. Ją parašėme prieš paskutinį referendumą dėl dvigubos pilietybės. Kadangi pats ilgą laiką gyvenau Amerikoje, puikiai pažįstu ten gyvenančius lietuvius. Daug jų į tautinių šokių repeticiją po darbo važiuoja po dvi valandas!
Tokių patriotų Lietuvoje matau mažai. Manau, kad žmonės dar nelabai suvokia, kokia yra tikroji situacija“, – apie dainos idėją atskleidė vyras.
„Aišku, esu parašęs ir dainą „Ant sofutės“, kuri yra tiesiog humoristinė daina apie žvejybą. Ji tikrai nepakeitė niekieno pasaulėžiūros“, – pridūrė A. Vilčinskas.
Pats pašnekovas pastebi, kad šiais laikais vis daugėja galimybių jauniems žmonėms dainuoti ir sparčiai išpopuliarėti.
„Yra daug perspektyvių atlikėjų, kurie turi visas galimybes. Jei esi gabus, dainą gali įrašyti ir savo miegamajame. Manau, kad šiais laikais tikrai išgirstame daug gerų atlikėjų dainų. Nesu kažkoks sukriošęs senis, kuris skundžiasi jaunimu ir sako, kaip viskas būdavo puiku anksčiau. Matau, kad daug kas tobulėja.
Jei anksčiau pats įsirašydavau muziką, suprantu, kad dabar yra geresnių už mane“, – pagyrų negaili jis.
Šeima ir asmeninis gyvenimas
Pats A. Vilčinskas dar 2017-aisiais tapo seneliu. Kaip tikina jis pats, šeimoje esantis muzikalumas persiduoda ir patiems mažiausiems nariams.
„Mano vyriausio sūnaus Tado (45 m.) dukra jau dabar lanko Nerijaus Juškos baleto mokyklą Kaune. Vaikams muzikalumas tikrai persidavė – jis dviejuose orkestruose groja kontrabosu, vidurinysis sūnus dainuoja. Sūnus Andrius gyvena Amerikoje, jo vaikai maži, tad apie jų muzikalumą daug negaliu pasakyti. Bet anūkė tikrai muzikali ir manau, kad muzikoje galėtų pasiekti gan daug“, – teigė vyras.
Visgi toliau nuo viešumos gyvenantis atlikėjas tikina savęs dainininku nelaikantis:
„Manyčiau, kad toks yra Merūnas Vitulskis, Virgilijus Noreika, Vaclovas Daunoras. Tai žmonės, kurių balsai labai išsiskiria iš kitų. Dėl to aš esu dainų autorius ir atlikėjas“, – neslepia pašnekovas.
Arvydą Vilčinską atpažįstančių gerbėjų ratas – tikrai nemažas. Kaip pasakoja jis pats, jį atpažįsta net ir parduotuvėse.
„Kai ateinu į renginius, šventes, prašančių nusifotografuoti būna nemažai. Sykį buvo, kad Ukmergėje, parduotuvėje mane susistabdė dvi moteriškės. Viena paklausė: „Ar čia jūs?“ Atsakiau, kad čia tikrai aš.
Pažiūrėjo jos į mane išpūstomis akimis, paklausė, ar galima nusifotografuoti. Sutikau. Padėkojo, ir pasakė: „Ne kiekvieną dieną pavyksta su Kučinsku nusifotografuoti“, – juokėsi vyras. – Suprato, kad esu matytas, bet kažkaip supainiojo pavardę.“
Nors anksčiau apie asmeninį gyvenimą vyras kalbėdavo daugiau, dabar nuo to susilaiko.
„Pats aš niekam nenurodinėju, kaip ir su kuo reikia gyventi, tikiuosi, kad ir man artimi žmonės nelįs į mano asmeninę erdvę. Vienintelis, apie kurį niekada nesu skaitęs neigiamų atsiliepimų yra Stasys Povilaitis. Jis visai neįsileisdavo į asmeninę erdvę, turbūt dėl to apie jį visko buvo mažai“, – sako jis.
Šaltinis: tv3.lt
