Vyro netekau prieš 7 metus, dabar man 49 metai. Sūnus ir dukra jau sukūrė savo šeimas ir išsikraustė. Jiems išvykus, gyvenimas neteko savo spalvų.
Neįpratau prie vienatvės, niekas neteikė džiaugsmo. Todėl, kai draugė pasiūlė darbą Vokietijoje, sutikau. Nusprendžiau, kad tai mano šansas įgyvendinti seną svajonę ir įsigyti namą prie jūros. Svajojau apie tai nuo vaikystės.
Aš tiesiog užsidegiau idėja, ji įkvėpė man gyvybės. Darbas buvo prižiūrėti 65 metų našlį Robertą, gana pasiturintį žmogų. Prieš du metus jam diagnozavo labai pavojingą ligą.
Jam teko patirti kelias sunkias operacijas, dabar jam reikia reabilitacijos, kad atsistotų ant kojų. Jis turi 3 suaugusius vaikus. Jie priėmė mane labai draugiškai ir apgyvendino viršutiniame jų šeimos namo aukšte. Su Robertu sutarėme gerai.
Neblogai moku Vokiečių kalbą, todėl problemų su bendravimu nebuvo. Iš pradžių jis buvo tikrai labai silpnas, tačiau dėka mano kruopščios priežiūros jam kasdien darėsi geriau. Labai daug laiko leidome kartu. Labai suartėjome.
Ir tarp mūsų įsižiebė kibirkštis. Patys nesupratome, kaip ir kada tai įvyko, tačiau aš pastojau. Ir šis nėštumas išmušė mane iš vėžių. Iš pradžių norėjau atsikratyti šio vaiko. Greitai turėsiu anūkų, dabar ne laikas vėl tapti mama.
Kaip į tai pažiūrės mano vaikai? Be to, bijojau nesupratimo iš Roberto vaikų pusės. O jei jie nuspręs, kad aš pastojau tyčia, kad gaučiau dalį palikimo? Tai visiškai neatitiko tikrovės. Sukaupiau drąsą ir viską papasakojau Robertui.
Jo reakcija man buvo labai netikėta, tačiau jis labai apsidžiaugė, kai sužinojo apie nėštumą. Pasiūlė ilgai netempti ir susituokti, kad neskubėdami pasiruoštume gimdymui. O aš tokia pasimetusi, net nežinau, ką daryti.
