SSRS trūko daugybės dalykų, ir net tų, kurių reikia kasdieniame gyvenime. Ir jei devintajame dešimtmetyje būtiniausių prekių trūkumas išties paūmėjo, sovietinių piliečių apatinių drabužių problema tęsėsi dešimtmečius.
„Telegraf“ išsiaiškino, kaip sovietiniais laikais atrodė vyrų ir moterų apatiniai. Paaiškėjo, kad merginos dažnai išvis eidavo be apatinių ir tai nebuvo laikoma gėda.
Apatiniai SSRS buvo skirti ne grožiui ar vyrams vilioti, o patogumui ir ilgam tarnavimui. Nėriniuoti glaustinukės, bikiniai ir permatomos liemenėlės net nebuvo gaminami sovietų gamyklose, skirtingai nei medvilniniai marškinėliai, pantalonai ir apatinės suknelės (apatinukai). Be to, buvo tik trys pagrindinės apatinio trikotažo spalvos, kurios tiko „darbininkų valstiečių“ drabužiams: balta, juoda ir tamsiai mėlyna.
Tik 80–90-aisiais sovietų rinkose atsirado žemos kokybės apatinio trikotažo iš Kinijos su nėriniais ir kitais elementais. Bet jis buvo įvežtas nelegaliai, kaip ir daugelis kitų užsienio prekių.
Kaip suprantate, pantalonai ir marškinėliai be rankovių (SSRS laikais vadinti maikėmis) niekaip neprisidėjo prie intymaus gyvenimo, o ir nusimauti pantalonus nebuvo taip lengva. Tikriausiai iš čia kilo posakis „SSRS nebuvo sekso“.
Tačiau kai kurios merginos rado išeitį – jos atsisakė dėvėti apatinius. Tais laikais nedėvėti apatinių nebuvo laikoma kažkuo gėdingu ar nepadoriu, ypač provincijose.
Atskira problema buvo liemenėlės, kurios buvo gaminamos neatsižvelgiant į moterų krūtų dydį. Komunistų partija pripažino tik tris krūtų dydžius – 1, 2 ir 3. Todėl kuklių kūno formų ar atvirkščiai – apvalokų kūno formų moterys turėjo apsieiti be liemenėlės, nes jų nebuvo tinkamų dydžių. Beje, tokios liemenėlių stilių gausos kaip dabar SSRS laikais nebuvo.
Situacija teigiama linkme ėmė keistis persitvarkymo laikais (1985–1991), kai sovietinėse lentynose ėmė atsirasti vakarietiškų nėrinių ir net peršviečiamų apatinių.
