Kadaise mano gyvenime susiklostė labai sudėtinga istorija. Daugelis galvoja, kad anyta – tai mano mama. Išties aš pati gana seniai vadinu ją mama. Būtent ši moteris pasirūpino manimi, kai man labiausiai reikėjo pagalbos.
Antrame technikumo kurse ėmiau susitikinėti su vaikinu, vardu Jonas. Po 2 metų jis man pasakė, kad vyks uždarbiauti, uždirbti pinigų vestuvėms. Po to aš jo nebemačiau. Tuomet nebuvo mobiliųjų telefonų, mūsų kontaktas visai nutrūko. Jam išvykus paaiškėjo, kad aš nėščia. Tėvai labai supyko ir išvarė mane iš namų, esą, jiems gėda prieš kaimynus. Nežinojau, ką daryti. Būtent tuomet Marija Petraitienė man ištiesė ranką. Ji priglaudė mane ir elgėsi su manimi kaip su tikra dukra.
Jonas grįžo tik po 2 metų su didele pinigų suma. Galiausiai susituokėme. Su savo tėvais nesikalbu, o
pati turiu puikią šeimą.
