Kainų šokas: kas darosi su energetikos kainomis?

Naujienos

Nebelieka nė mažiausios abejonės, kad iškastinis kuras – ne mūsų ateitis. Gamtinių dujų, kaip ir kitų energetinių išteklių, kainos šturmuoja aukštumas ir primena, kokius sudėtingus iššūkius mums kelia įprastų energetinių resursų naudojimas.

Kaip 3,5 metų vadovavęs sostinės vandentvarkos įmonei įsitikinau, kad nei gerų metų, nei tinkamo paros laiko būtiniausių paslaugų teikimo pauzei nėra. Užsuk vandenį, išjunk elektrą, nutrauk šilumos tiekimą ir turėsi didžiausių įmanomų rūpesčių. Vis dėlto, net be problemų atitekantis vanduo, elektra ar šiluma dėl rekordiškai pabrangusių energetinių išteklių pučia galutinių vartotojų sąskaitas ir kelia nepasitenkinimą visoje Lietuvoje. Ne tik gyventojams. Verslams ir viešajam sektoriui taip pat.

Rekordiškai sukilusios energetinių išteklių kainos turėtų skatinti sparčiau gręžtis prie alternatyvių, atsinaujinančios energetikos resursų. Ar nuo jų esame stipriai priklausomi? Atsakymas vienareikšmiškas: taip. Statistikos departamento duomenimis, 2020 m. bendrųjų šalies kuro ir energijos sąnaudų struktūroje dominuoja žalia nafta ir jos produktai (37,9 proc.), gamtinės dujos (26 proc.), o atsinaujinantys energijos ištekliai yra dar tik trečioje vietoje (25,1 proc.).

Energetinių resursų kainų augimo svorį neabejotinai jaučia ne tik šilumos tiekėjai, bet ir sąlyginai mažiau nuo jų priklausantys komunalinių paslaugų teikėjai.

Dar praėjusių metų pabaigoje Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos (LTVA) vadovas Bronius Miežutavičius suskubo paskelbti, kad Lietuvoje augant energetikos sąnaudoms gyventojams neišvengiamai brangs ir geriamasis vanduo. LTVA vadovas teigė, kad vandens kainos peržiūrimos kartą per metus, augančių sąnaudų už dujas, elektrą, degalus bei taršos mokesčių jos neatspindi, tad gyventojai, verslas turėtų iš anksto susitaikyti su maždaug 15 proc. didesnėmis kainomis.

Bet ar tikrai vienintelis kelias yra sprendimas brangstančių energetinių resursų didinamus paslaugų teikėjų kaštus perkelti ant vartotojų pečių? Vandens tiekimo įmonėms savo pagrindinio produkto – vandens – biržoje rekordinėmis kainomis pirkti nereikia, tačiau gebėjimas efektyvinti procesus, juos optimizuoti ir stabilizuoti išlaidas, taikant aktyvius jų valdymo būdus, yra kritiškai svarbus.

Tarkime, kad vieną kartą nusiprausti duše reikia vidutiniškai apie 100 litrų vandens. Skaičiuojame taip: prausiamės apie 10 minučių, o per minutę išteka apytiksliai 10 litrų vandens. Dar supaprastinkime situaciją – vertinsime tik šalto vandens poreikį. Vadinasi, vilniečiui vanduo vieną kartą nusiprausti duše dabar kainuoja apie 13,2 cento, o molėtiškiui – apie 42,6 cento, arba triskart brangiau. Klausimas – kodėl molėtiškiui nusiprausti atsieina brangiau, nors vanduo iš dušo teka tas pats?

Elektra, be kurios nei buityje, nei versle, nei komunalinių paslaugų sektoriuje apsieiti neįmanoma, taip pat šturmuoja aukštumas. Po atsikvėpti leidusių 2020-ųjų, 2021 metais jos irgi pradėjo kainų ralį, kuris kai kuriems vartotojams lemia iki šiol nematyto dydžio sąskaitas.

Vienas žemiausių šalyje ir Europoje paslaugų kainas užtikrinantys „Vilniaus vandenys“ prioritetiniu tikslu laiko perėjimą prie pačių pasigaminamos žaliosios energijos. Ir akivaizdu, kad toks požiūris jau dabar atsiperka.

Sostinės vandens tiekėja pradeda nuo saulės modulių ant stogų, įrengs biodujų generatorių susidarančiam dumblui perdirbti ir iš jo taip pat pasigaminti žaliosios elektros. Jei viskas bus gerai (o ir kodėl turėtų būti kitaip), įmonė iki 2030 metų savo technologinei veiklai iš išorės įsigys nulį elektros energijos ir, žinoma, sumažins savo išlaidas jai, o kartu – išlaikys maksimaliai pigią paslaugą ir savo vartotojams.

„Plungės vandenys“ taip pat tvirtina ieškantys ir kol kas sėkmingai randantys būdų kaip nedidinti paslaugų kainų vartotojams. Jų pastangos nukreiptos į dvi sritis – procesų efektyvinimą ir  investicijas į žaliosios energijos gavybą.

Energetinių išteklių brangimo rekordai pretenduoja tapti finansiniu katalizatoriumi apgalvoti ir greičiau pasirinkti energetinių išteklių alternatyvas, kurios dar ir draugiškos aplinkai: saulė, vėjas, biokuras. Juo labiau, kad infliacijos kilimo etapo metu ne tik vartotojus baugina didėjančios išlaidos, bet ir verslą spaudžia smarkiai augantys kaštai, kurie anksčiau ar vėliau ims atsispindėti ir galutinėse prekių bei paslaugų kainose.

Tai, kiek šiuo metu tenka mokėti už bazinius ir neišvengiamus dalykus, turėtų suveikti kaip signalas, jog sprendžiant energijos išteklių kainų problemą nereikšmingų pastangų nebūna. Nesvarbu, ar nuo to esame priklausomi 90 ar 10 procentų. Ir vien pastangų jau nebepakanka. Būtina veikti.

Marius Švaikauskas, Tvarios veiklos vystymo ekspertas, buvęs „Vilniaus vandenų“ vadovas

Šaltinis: technologijos.lt

 

Patiko? Pasidalinkit! Ačiū. 🙏
Laisvadienis
Reklama
error: Alert: Content is protected !!