Rusų menininkų neigimas kartais tampa absurdiškas. Kauno valstybinė filharmonija išsigando Sergejaus Rachmaninovo (1873-1943).
Nors šis Rusijoje gimęs žydų tautybės menininkas po 1917 m. revoliucijos su šeima pabėgo nuo bolševikų teroro į Švediją, o vėliau iki pat mirties gyveno JAV ir buvo šios šalies pilietis. Dar vienas paradoksas – nors Lietuva šį kosmopolitišką muzikos genijų kažkodėl sutapatino su Kremliumi, tačiau jau prasidėjus karui Ukrainoje, S.Rachmaninovo muzika vis vien skambėjo mūsų koncertų salėse. Ir šią muziką atliko ne kokie nors „kremlinai”, „vatnikai” lietuviai, bet patys Ukrainos atlikėjai. Jiems galima, o mums – ne?
Pasaulyje žinomi tik trys neregintys, bet aktyviai koncertuojantys fortepijono meistrai. Vienas – Japonijoje, antras – Rusijoje, o Silvija Beatričė Petkevičiūtė – Lietuvoje. Kaune gyvenanti 24-metė Silvija Beatričė gimė akla, tačiau tai nesutrukdė Vytauto Didžiojo Universiteto (VDU) Muzikos akademijoje baigti fortepijono ir dainavimo magistrų studijas. Šiuo metu Silvija Beatričė dar pasirinko akordeono bakalauro mokslus. Kad koncertuodama salėse, kur nėra fortepijonų, galėtų tą patį kūrinį atlikti akordeonu.
Nereginti menininkė, aišku, neapsieina be pagalbos. Mokantis, o dabar ir ruošiantis koncertams, natas jai diktuoja pagalbininkai.
Mergina jau yra koncertavusi Latvijoje, Lenkijoje, Dž.Britanijoje.
Neleido koncertuoti
Bet kas bendro yra tarp Silvijos Beatričės ir iš repertuarų išbraukto S.Rachmaninovo? Pasakoja pati S.B.Petkevičiūtė:
„Kauno valstybinė filharmonija užsakė atlikti S.Rachmaninovo koncertą Nr.2 su orkestru. Kai šį koncertą atšaukė, pats filharmonijos vadovas Justinas Krėpšta labai apgailestavo. Jis pats buvo užsakęs koncertą, o turėjo jį atšaukti, nes kultūros ministras Simonas Kairys paskelbė, kad derėtų nutraukti visą rusų muzikos atlikimą.
Aš buvau labai nustebusi, kadangi S.Rachmaninovas buvo žydų kilmės ir dar turėjo JAV pilietybę, nes pats bėgo nuo bolševikų režimo.
Buvau ir aš dėl atšaukto koncerto labai susikrimtusi, ir filharmonijos direktorius. Jis apgailestavo, nes 2023-ieji yra S.Rachmaninovo metai, 150 metų nuo kompozitoriaus gimimo. Turėjo atšaukti ne tik mane, bet ir pianistą iš Latvijos. Tai labai didelis praradimas, bet, kaip sakė J.Krėpšta, jis nieko negali padaryti.
Mano koncertas buvo numatytas šių metų kovo 17-ąją Kauno filharmonijoje, pernai prieš Šv.Kalėdas jau buvo pardavinėjami 2023 m pavasario abonementai su filharmonijos pavasario repertuaru.”
Šis dar nepakeistas repertuaras yra išlikęs feisbuke. Abonemente rašoma, kad 2023 m. kovo 17 d., 18 val, Kauno filharmonijoje vyks Edvardo Grygo ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muzikos festivalio koncertas „S.Rachmaninovas pasitinka M.K.Čiurlionį”. Bus atliekamas S.Rachmaninovo koncertas fortepijonui Nr.2 ir M.K. Čiurlionio simfoninė poema „Miške”, Atlikėjai – Silvija Beatričė Petkevičiūtė (fortepijonas) ir Kauno miesto simfoninis orkestras (vadovas – Algimantas Treikauskas), Dirigentas – Robertas Šervenikas. O vėliau vietoje šio repertuaro pasirodė „nepavojingi”, „teisingi” J.S.Bacho, V.A.Mocarto ir t.t. kūriniai.
Silvija Betričė neslepė, kad atšaukus koncertą, ji ir jos dėstytoja iš pradžių net patyrė šoką. Nors kūrinys neilgas, turėjo trukti 35 minutes, bet aklai menininkei tai buvo nemažas iššūkis. Nes koncertui ruoštasi dvejus metus. Dar prieš karą Ukrainoje.
Pakenks muzikantų meistriškumui
„Vokiečių kompozitorių juk niekas nekaltina, kad buvo Hitleris, – stebėjosi Silvija Beatričė. – Taip, rusai turėjo Staliną, nors iki pat karo Ukrainoje ir mes grojome rusiškus kūrinius.
Apskritai,, manau, kad reikia suprasti ir užjausti dėl tų tragedijų, kurios vyksta Ukrainoje, bet aš būčiau už tiesioginę, už praktinę pagalbą. Už pinigų aukojimą, pagalbą ginklais, maistu, vaistais ar dar kažkuo. O ne tuo, kad mes negrojame S.Rachmaninovo.
VDU Muzikos akademijoje mokosi ir ukrainiečiai. Jie patys groja rusišką muziką Akademijoje, nes rusiška muzika turi savo atskirą žanrą, atlikimo stilistiką ir technologiją. Jeigu pianistas neįvaldo šios technologijos, jis kaip atlikėjas yra sužalotas visam laikui, nes nemoka atlikti tam tikrų kūrinių.
Tie, kurie jau baigę akademijas, tokie grandai kaip Aleksandras Palėjus, Petras Geniušas – jie jau praėję visą tą mokyklą ir galbūt nieko nepraras, jei kelis metus negros rusiškų kūrinių. Bet studentai tikrai daug praras neišmokę tam tikros stilistikos. Juk važinėjame į tarptautinius konkursus, kur privalomai grojamas ir rusų repertuaras. Pvz., Aleksandro Skriabino (1872-1915) konkursui lietuviai studentai dabar turėtų paruošti ne vieną, bet du repertuarus. Vieną – egzaminams Lietuvoje be rusiškų kūrinių, o kitą – A.Skriabino konkursui.”
Kada prasidėjo šis draudimo vajus? 2023 m. pradžioje Lietuvos autorių teisių gynimo agentūra (LATGA) atsižvelgė į Ukrainos kultūros ministro Oleksandro Tkačenkos prašymą nerodyti rusų autorių kūrinių. Kultūros ministras S.Kairys taip pat viešai siūlė pailsėti nuo rusiškos kultūros, nes ji naudojama kaip ginklas ir mes, lietuviai, turime turėti jam atsparumą.
Bet kodėl turime turėti atsparumą prieš JAV pilietį, pabėgusį iš bolševikinės Rusijos ir iki pat mirties koncertavusį visame pasaulyje? Bent neteko girdėti, jog S.Rachmaninovo pasiklausę gerbėjai ūmai tapo stalinistais., putinistais ir t.t.
Ukrainiečiai S.Rachmaninovo nebijo
Didžiausias paradoksas – kad S.Rachmaninovo neatsižada patys ukrainiečiai! Pernai, jau prasidėjus karui, kovo 30-ąją mūsų Nacionalinėje filharmonijoje koncertavo odesietis pianistas, festivalio „Odessa Classics” įkūrėjas Aleksiejus Botvinovas. Savo programoje atlikęs ir S.Rachmaninovo kūrinius.
O šiemet, balandžio 2 d., kai Silvijos Beatričės S.Rachmaninovas jau seniai buvo išbrauktas iš repertuaro, Vilniuje S.Rachmaninovo kūrinius atliko Ukrainoje gimęs pianistas, kompozitorius Dmitrijus Levkovičius. Gal D.Levkovičiaus S.Rachmaninovas kažkuo skiriasi nuo Silvijos Beatričės S.Rachmaninovo? Ogi niekuo. Tik skirtinga mūsų kultūros ministro ir kai kurių baugių kultūrininkų interpretacija. O pats D.Levkovičius teigė, jog S.Rachmaninovas – Rusijos žiaurumo auka. Ir jo nemirtinga muzika pergyvens šiandieninę Rusiją. Matyt, pergyvens ir mūsų kultūrininkų bailumą.
Kuomentuoja Kauno valstybinės filharmonijos direktorius, pianistas Justinas KRĖPŠTA:
Buvo tokios tendencijos praeitą pavasarį. Visus mus, taip sakant, sekė, tikrino, buvo rekomendacijos vengti rusų autorių. Sausio mėnesį buvome suplanavę Sergejaus Prokofjevo muzikos koncertą su Kauno simfoniniu ir Pavelu Bermanu (rusų kilmės smuikininkas virtuozas – aut. past.), tai puolė man visokie žmonės skambinti ir aiškinti – „kaip galima?” Suprantate, juk ir tas pats S.Rachmaninovas kūrė Amerikoje. Ir kuo kaltas S.Prokofjevas ar Dmitrijus Šostakovičius? Bet buvo didžiulės tendencijos atsisakyti rusų autorių, tai visi nuo jų ir užsidarė.
O Silvija buvusi mano studentė. Tikras stebuklas, kada akla groja. Tai dar solo pagroti – dar gali, o kai reikia groti dviem fortepijonais arba su orkestru mes galvojome pabandyti, tai dar yra sudėtingiau. Bet, nors renginys nusikėlė, manau, kai atslūgs tie visi reikalai ir kitą pavasarį jau galės koncertuoti.
Suprantu, kai Lietuvos koncertų salėse nepageidaujamas koks nors smuikininkas Jurijus Bašmetas, kuris yra parsidavęs, ar koks dirigentas Valerijus Gergijevas, kuris labai finansuojamas ir pritaria jų vadinamai „specialiajai operacijai”, koncertuoja Kryme. Taip, tarp tokių Ukrainos užpuolimo rėmėjų yra labai gerų atlikėjų, bet aš suprantu, kad, be abejo, reikia juos ignoruoti ir koncertuoti nekviesti.
Suprantu ir Ukrainos kultūros ministrą. Kai rusai Ukrainoje UNESCO paveldą, teatrus daužo, tai palaikyti tokius vandalus būtų absurdas visiškas.
Bet kada mes net nežinome, koks atlikėjas kažkur išsinuomojo salę ir koncertuoja, tačiau net ir tokius atlikėjus esą turėjome sekti. Tai ką? Mes patapome sekliais? Man buvo skambučių iš įvairių fondų, kad rengs protestus prie filharmonijos durų, jei bus netinkami koncertai.
Šaltinis: RESPUBLIKA.LT
