Nemaža Lietuvos visuomenės dalis mobilizuojasi ginti „žodžio laisvės“ nuo sąmokslų ir išpuolių, kuriuos tariamai organizuoja socialdemokratų vadovaujama vyriausybė. Emocijos kyla, racionalumas ir apgalvotos diskusijos traukiasi. Tai nėra teigiamas pokytis, bet jis greičiausiai stiprės, o ne nyks. Spaudos laisvės gynėjai yra aistringi, įsitikinę savo teisumu ir savo tikslo teisingumu, pasiryžę kovoti va banque, net jei tai reikalautų užmerkti akis ir nematyti tikrovės.
Visuomenė išjudinta. Šeštadienį balandžio pabaigoje protestuoti ir ginti žodžio laisvės į Katedros aikštę Vilniuje susirinko apie 30 tūkst. žmonių. Tai įspūdingas skaičius, tarp kita ko, įrodantis LRT gebėjimą mobilizuoti savo rėmėjus. Ir gal savotišką tų rėmėjų naivumą.
Žodžio laisvė yra didelė vertybė, kurią privalu ginti, jei jai kiltų pavojus. Gal nesu akylus įvykių stebėtojas, bet nematau jokių reikšmingų grėsmių, juolab akivaizdžių cenzūros pavyzdžių. Būčiau dėkingas „žodžio laisvės gynėjams“, jei jie išvardytų tris–penkis konkrečius cenzūros pavyzdžius.
Tai turėtų būti lengva užduotis, jei būtų realaus pavojaus žodžio laisvei. Bet vargu, ar sulauksime pavyzdžių sąrašėlio, išskyrus jei įtrauktume pačių „gynėjų“ įvykdytus ribojimus. Lietuvoje valdžios cenzūros nėra. Taškas. Kai kurie redaktoriai kartais vykdo cenzūravimą, bet neabejoju, kad jie tai laiko atsakingu redagavimu.
Tiesiogiai – iš protesto „Šalin rankas nuo laisvo žodžio! Sustabdykime nedemokratinį buldozerį“
Reikia klausti, ar žodžio laisvės gynėjai yra nuoseklūs, ar jie gina visų laisvę reikšti savo nuomonę, net tų, kurie juos smarkiai kritikuoja ar laiko pasipūtusiais bei moralizuojančiais asilais. Esu žodžio laisvės absoliutistas, laikau nepateisinamais visus ribojimus, išskyrus tuos, kuriais kurstoma tučtuojau imtis neteisėtų veiksmų ir kai esama rimtos tikimybės, kad klausytojai tai darys.
Žodžio laisvė galioja visiems, taigi ir rasistams, tad nevalia jos nesuteikti tik jiems, o tai savo ruožtu suponuoja, kad jie gali skelbti savo nesąmones, stengtis kurstyti nesantaiką ar neapykantą. Šie kurstymai dažniausiai neveiksmingi.
Lietuvos teismai pradeda uoliau ginti žodžio laisvę. Praeitą pirmadienį Lietuvos apeliacinis teismas paskelbė sprendimą europarlamentaro Petro Gražulio byloje dėl kurstymo prieš LGBTQI asmenis – pirmosios instancijos apkaltinamasis nuosprendis panaikintas, kaltinamasis išteisintas. Teisėjų kolegijos pirmininkas Justas Namavičius patvirtino, kad „nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.“ Reikia sveikinti šį žodžio laisvės supratimo Lietuvoje praplėtimą, kas savo ruožtu turėtų sumažinti visokių nereikalingų bylų nagrinėjimą, sudaryti sąlygas teisėjams produktyviau naudoti savo laiką. Ir jei nebebus keliama bylų P. Gražuliui, tai vis mažiau bus rašoma apie šį atgrasų Lietuvos pilietį. Ir tuo geriau.
Įsitvirtinus žodžio laisvei, viešoji erdvė turėtų tapti nuolaidesnė, mažiau dėmesio būtų skiriama nereikšmingiems dalykams. Taip, įžeidimai skaudina, neapykantos kalba yra šmeižikiška ir skausminga, gyvenimas be jų būtų malonesnis. Tačiau teisminės priemonės, užkertančios kelią joms, padidina pavojų, net jei ir netyčia, kad nepopuliarios nuomonės bus slopinamos, kad jas reiškiantys asmenys gali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn, taip slopinant ir ribojant saviraiškos laisvę – vertybę, kuri yra daug didesnė nei perdėtas rūpestis išrankių ir politiškai korektiškų žmonių jausmais.
Žodžio ir saviraiškos laisvė yra pamatinė vertybė, kurios negalima vertinti lyg jie būtų tapatūs mažiau reikšmingiems dalykams, kaip įžeidimams ar įsivaizduojamos nepagarbos kentėjimams.
Lengviau vaizduotis žodžio laisvės gynėju, negu nuosekliai ginti žodžio laisvę, nes nuoseklus gynimas reikštų, kad kartais reikėtų palaikyti atgrasias nuomones arba itin nemalonius žmones. Dėl įvairių priežasčių ne vienas pasiskelbęs žodžio laisvės gynėjas nepasiryžęs to daryti, kartais nes negeba atvirai ir sąžiningai įvertinti savo motyvacijos, veiksmų priežasčių ir pačių veiksmų.
Pastaruoju metu Antanas Terleckas tapo vienu balsingiausių ir itin dažnai pasireiškiančiu spaudos laisvės „gynėju“, jis dalyvavo ir sakė kalbas keliuose mitinguose. Jo tonas rūstus, griežtas ir teisiantis.
Neseniai viename mitinge A. Terleckas tvirtino, kad žiniasklaida yra veidrodis, kuriame socialdemokratai paniškai bijo pamatyti savo „akivaizdų bjaurumą“. Kieti žodžiai, bet ką jie konkrečiai reiškia? Kuria prasme socialdemokratai yra akivaizdžiai bjaurūs? Tikiu, kad jis neturi omenyje jų genetiškai nulemtų išvaizdų, kurių žmonės paprastai negali pakeisi be plastikos chirurgų įsikišimo. „Akivaizdus bjaurumas“ yra tuščia metafora be aiškaus turinio, tad gali būti taikoma, kaip norima, todėl ir paranki.
Esu įsitikinęs, kad skirtingai nuo savo senelio, kuris ne kartą kalėjo dėl komunistams nemalonių tiesų sakymo bei atsisakymo tylėti, istorikas A. Terleckas yra gerokai apsukresnis, geba kurti teigiamą savo įvaizdį. Nors vaizduojasi laisvo žodžio gynėju, toks jis nėra, nes dar skirsto žmones į savuosius ir kitus. Man jis pranešė, kad nepaisydamas mano 50 metų bendradarbiavimo su „Aidais“ ir perkrikštytu „Naujuoju Židiniu – Aidais“ jis nebespausdins mano skilties, nes esą palaikau „kitą pusę“.
Toks kategoriškumas buvo svetimas „Aidams“ ir apskritai išeivijoje, kaip ir liberaliam vakarietiškam pakantumui. Kai Vytautas Kavolis išeivijoje išleistoje „Lietuvių enciklopedijoje“ parašė straipsnį apie laisvę, kuris tomo redaktoriui, mano tėvui, atrodė netinkamas, tėvas parašė kitą straipsnį, kurį išspausdino kartu su Kavolio tekstu. Kavolio straipsnis nebuvo išbrauktas.
Plinta supaprastintas, taigi ir klaidingas gyvenimo supratimas. Arba esi su mumis, arba esi „kitoje pusėje“, lyg marga, neapibrėžta, įvairialypė tikrovė galėtų būti sutalpinta į vieną ar dvi dėžutes, ir mirabile dictu tų dviejų dėžučių daugiau ar mažiau pakaktų, kad būtų tinkamai apibūdintas pasaulis. Toks optimizmas žavėtų, jei nebūtų akivaizdžiai perdėm naivus.
