Keraminė braškė

Keraminė braškė Žmonės

Kai ji nusprendė pailsėti, saulė jau taikėsi pasislėpti už senovinio miesto stogų. Knyga gimė sunkiai. Niekaip nerado įkvėpimo. Visą dienos darbą ištrynė. Nenumaldomai ėmė miegas. Sučirškė telefonas. Skambina Paolo. Vėl atsiprašinės, meilinsis. Vakar negražiai išsiskyrė. Net nenori jo girdėti. Prieš akis išniro jo veidas, baltutėlaičiai dantys, šypsena, ginklas ir kartu kaukė. Pramanai tapo realybe.

Ji seniai juto, kad jų santykiai pasikeitė. Vis apimdavo kažkoks netikrumas, kai Paolo balse, klaidžiojančiame žvilgsnyje ar netikėto juoko pliūpsniuose pasigirsdavo neįprastos gaidelės. Kai jie vaikštinėdavo vakarėjančiomis Prahos gatvėmis, tas netikrumas slydo iš paskos, tarsi vienuolio apsiaustas.

Vakar ji tai pamatė. Kavinėje jos Paolo, draugas, meilužis, leidėjas, jos gyvenimas, sėdėjo prieš moterį, lyg apakęs ir apkurtęs visam likusiam pasauliui. Tos moters ranką laikė ypatingai, taip kaip laikydavo jos. Kaip liečiama tik mylimoji. Vitrinoje atsispindėjo gatvė, nerūpestingi praeiviai, terakotiniai stogai. Kavinės viduje matėsi raižyto medžio staliukai su šalia stovinčiais dryžuotais krėslais.

Jo veidas sustingo, kai, rodos, pajautė jos nusivylusį žvilgsnį ir pažvelgė į ją. Visiškas purvas. Rodos, laikas sulėtėjo, sutirštėjo kaip Salvadoro Dali paveiksle. Lėtai sunkėsi pro medžių lapus, pro gatvelių labirintus, pro sunkias apkaustytas duris, ant kurių kabėjo pasaga ir kurias ji vos atvėrė, kai pagaliau nusigavo namo.

– Važiuoti, kuo greičiau išvažiuoti! – ta mintis užvaldė ją, lyg ritmingas traukinio bildėjimas. Palikti mylimą miestą, kolegas, studijų draugus, visus neužbaigtus darbus, scenarijus ir knygas. Vis tiek laisvai bendrauti ir kurti jau negalės. Jaučiasi, lyg nusivaręs žirgas. Kupina skausmo, pavargusi, iššvaisčiusi paskutinę energiją.

Štai kaip ji vakar jautėsi. Mintis bandė atitraukti rašydama, tačiau žodžiai vėlėsi, mintys sukosi lyg debesys vėjuotame danguje. Ėjo be tikslo, automatiškai dėdama kojas, uosdama vakarop keliaujančios Prahos orą. Nesuvokdama kur eina, atsidūrė neaiškioje gatvelėje prie Vltavos. Upė skalavo savo vandenis, ant Karolio tilto grojo saksofonas. Pajuto, jog užsistovėjo priešais lėlininko vitriną. Ją itin traukė gauruotas meškiukas, sėdintis centre. Vienintelis iš visų eksponatų jis kažką priminė. Skausmingai, graudžiai. Staiga ji prisiminė.

Vyko mokyklos išleistuvės. Rankose laikė kvapnias apvytusias alyvų šakeles. Retas miškelis, į kuriuo traukė sutikti saulę. Aušrą pasitiko ant upės kranto. Prisiminė pirmą žemuogę, kurią Andrius delne padavė jai. Prisiekinėjo nepradingti. Tada labiausiai traukė vykti į užsienį. Ji susiruošė į Maskvą, jis į Prahą. Ji ketino studijuoti žurnalistiką, Andrių traukė taikomoji dailė. Padovanojo viens kitam talismanus, kad lydėtų sėkmė. Ji jam įteikė odinę apyrankę, vyniojamą ant riešo. Jis – keraminę braškę, kurią pats pagamino.

Tiek daug laiko praėjo nuo tos akimirkos. Nepadėjo nei talismanai, nei priesaikos. Jie dingo vienas iš kito gyvenimų.

Ji nepatikėjo savo akimis. Ant meškiuko letenos užvyniota jos apyrankė. Nors jau buvo vėlu, lėlininko parduotuvėlė buvo kupina šviesos, sklindančios iš arabiškų sietynų. Stebuklingi šešėliai žaidė už vitražinių durų. Kvepėjo žemuogėmis. Ji stumtelėjo duris. Į ją atsisuko aukštas vyras. Jis nusišypsojo:

– Jaučiau, kad kažkada ateisi. Visus tavo kūrinius perskaičiau. Laukiau tavęs visą begalybę. Čia tau, – Andrius atgniaužė delną, kuriame gulėjo keraminė braškė.

Reklama