Namų lankymai – sena ir iki šiol gyva tradicija. Tiesa, daugelis susiduria su klausimu, kokiomis sumomis kunigams derėtų atsidėkoti už šiuos lankymus. Kunigas paaiškino namų palaiminimo prasmę, ir kaip per laiką keitėsi aukojimo bei bažnyčios išlaikymo būdai.
Žmonės viešojoje erdvėje anonimiškai diskutavo, kiek yra įprasta ar padoru paaukoti kunigui už namų pašventinimą, pabrėžiant, kad suma priklauso nuo asmeninių galimybių.
„Gal kas susidūrė su tokia situacija – ateis kunigas pašventinti namus, kiek aukojote pinigėlių?“, – klausė vienas asmuo.
Kiti siūlė aukoti apie 50–100 eurų ir pavaišinti, dar treti pabrėžė, kad auka yra savanoriška ir kiekvienas duoda pagal galimybes.
Raguvos Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonas Juozas Janulis, visų pirma, įvardijo namų lankymų (bei kalėdojimo) tradicijos esmę, jos religinę prasmę ir svarbą tikintiesiems.
„Kalėdojimas – tai yra Kalėdų metu vykstantis namų lankymas. Tai yra konkrečiai su Kalėdomis susijusi tradicija – kunigas po kiekvienų mišių laimina žmones, susirinkusius bažnyčioje.
Bet kanonai sako: „Kartą metuose klebonas turi aplankyti visą parapiją, visas sodybas palaiminti.“ Tie žmonės, kurie vertina Dievo palaimą, laukia ir nori to apsilankymo“, – sakė jis.
Skirtingas požiūris į namų lankymą
Tiesa, kunigas atkreipė dėmesį, jog egzistuoja skirtingas žmonių požiūris į namų lankymą.
„Tie, kurie nesupranta [namų lankymo – red. past.] – o šiandien tokių daug – mano, kad tai pinigų rinkimas ar kažkas panašaus.
Jiems tai atrodo nebereikalinga: sako, vieną kartą buvo atėjęs kunigas, palaimino namus – ir užtenka. Tačiau per nuodėmę mes tą Dievo palaimą iš namų išvarome“, – atviravo jis.
J. Janulis paaiškino, kodėl, remiantis religiniu mokymu, namų palaiminimą reikia reguliariai atnaujinti.
„Palaima arba palaiminimas dingsta per Dievo įžeidimą, kai namuose padaromos sunkesnės nuodėmės.
Todėl kunigas, kaip nurodyta kanonuose, kartą per metus turi atnaujinti parapijos palaiminimą – aplankyti sodybas.
Taip palaiminami ne tik žmonės, bet ir visa jų aplinka, visa parapija tarsi iš naujo gauna palaimą“, – dalijosi jis.
Kunigas taip pat pateikė, kokia yra namų palaiminimo reikšmė kasdieniam gyvenimui ir visiems namų gyventojams.
„Su Dievo palaima, su Dievu namuose švenčiame Velykas, Kalėdas ir t.t.. Ir ten – ar žmonės, ar gyvulėliai, ar kas tik yra – visi tą palaimą gauna.
Tai vadinama namų lankymu arba, tiksliau sakant, namų palaiminimu“, – pasisakė pašnekovas.
Raguvos Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonas komentavo, kad žmonėms dažnai kyla praktiniai klausimai apie aukas namų lankymo metu ir jų ryšį su bažnyčios išlaikymu.
„Žmonėms dažnai kyla klausimų dėl aukų namų lankymo metu. Jie laukia klebono, kuris aplankytų ir palaimintų jų namus bei juose gyvenančius žmones.
Bet kyla klausimas – kaip turi atrodyti auka: ar vaišėmis, ar pinigais, kiek reikia aukoti? Nuo senų laikų buvo laikomasi bažnyčios įsakymo savo bažnyčią išlaikyti ir ją remti“, – samprotavo kunigas.
Klebono įsitikinimu, anksčiau, kai žmonės gyvendavo didesniame nepritekliuje, atsirasdavo skirtingų būdų paaukti bažnyčiai.
„Anksčiau žmonės buvo neturtingesni. Net ūkininkai turėdavo bulvių, grūdų ar kitų gėrybių, bet pinigus sukaupti būdavo sunku.
Todėl kai kurie atsilygindavo natūra [atsiskaitymas ne pinigais, o produkcija, darbu, paslaugomis – red. past.].
Kad nereikėtų visko nešti į bažnyčią, žmonės duodavo tiesiogiai: vargonininkui, zakristijonui ar kitiems bažnyčios tarnams, kurie algų negaudavo ir būdavo išlaikomi parapijos.
Šeimininkai klausdavo: ko reikia – gal grūdų, kviečių, bulvių, burokų, kopūstų, česnakų ar svogūnų? Kadangi tarnai dažnai neturėjo žemės, tai buvo tarsi jų metinė alga“, – liudijo J. Janulis.
Bendruomeniškumo pavyzdžiai
Kunigas pabrėžė, jog bendruomeniškumo pavyzdžiu anksčiau buvo laikoma, kai iš suaukotų gėrybių buvo padedama ir kitiems stokojantiems.
„Būdavo ir taip, kad pavasarį ūkininkas važiuodavo pas zakristijoną prašyti grūdų sėklai.
Jei tarnas gyveno vienas ar turėjo mažą šeimą, iš žmonių suaukotų gėrybių jis galėdavo dar ir kitus paremti – pavyzdžiui, skurdesnius ūkininkus.
Taip bendruomenė savotiškai palaikydavo viena kitą, nes pinigų visiems trūko“, – atkreipė dėmesį jis.
Klebonas akcentavo, kad šiuolaikinis požiūris į aukas nors ir skiriasi, jis priklauso nuo savanoriškumo ir kiekvieno žmogaus galimybių.
„Dabar kalbant apie aukas – geriausia būtų, kad žmonės ne tik per kalėdojimą aukotų, bet ir apskritai palaikytų bažnyčią, atneštų auką pagal savo galimybes.
Auka dėl to ir yra auka, kad jos niekas negali nustatyti: vienas gali duoti daugiau, kitas mažiau. Milijonierius aukos vienaip, o kuklus pensininkas ar daugiavaikė mama – kitaip.
Bažnyčia aukų neapmokestina ir jų dydžio nenustato“, – sakė J. Janulis.
Šaltinis: TV3.LT
