46-erių metų vilnietis Giedrius jau antri metai prie Aušros vartų prašo išmaldos. Vyras papuolė į avariją, po kurios nebegalėjo vaikščioti. Tada jį paliko žmona, ir Giedrius atsidūrė gatvėje. Jo namai tapo Vilniaus gatvės, o nuolatinė darbovietė – Aušros vartai Vilniuje.
„Po avarijos man išpjovė inkstą, nuo kojos buvo nutraukti nervai – atsisėdau į invalido vežimėlį. Tada mane ir paliko žmona. Anksčiau dvejus metus gyvenau Anglijoje: žmona dirbo viešbutyje, o aš – vištų fabrike. Dabar gyvenu lauke, kartu su kitais benamiais miegame tokiame tvartelyje – ten praeitą žiemą miegojom, tai ir šią pramiegosim. Prieglaudos namuose kaip ir lauke – 7 val. išvaro, 7 val. (vakaro – red.) priima. Ten irgi reikia miegoti ant žemės, o už kitas prieglaudas reikia mokėti po 30 eurų už mėnesį“, – kalbėjo vyras.
Spaudžia antstoliai
Jis nurodė, kad pašalpos iš valstybės negauna jokios, nes turi daug antstolių už važiavimą be bilieto viešuoju transportu ar dėl išmaldos prašymo.
„Kiekvieną dieną atvažiuoja policija bei viešoji tvarka ir kasdien baudžia. Pirmą kartą duoda įspėjimą, o paskui ir 50, ir 100, ir 200 eurų. Gali tų pinigų ir nemokėti, tačiau paskui antstoliai kaupiasi, ir jokių pašalpų iš valstybės gali nebesitikėti, tačiau kokios ten pašalpos – 100 eurų. Aš per dieną čia užsidirbu 20-30 eurų, prastesnėmis dienomis – 6-7 eurus. Ant maisto ir cigarečių užtenka“, – kalba Giedrius.
Vyras sako, kad jo du sūnūs gyvena Anglijoje, vienam jų – devyneri, kitam – 11-ka metų, todėl finansinės paramos iš sūnų laukti vyras negali.
„Žmona žino, kaip gyvenu, bet kas iš to. Nebendraujam mes, su sūnumis irgi nebendraujam. Skaudu dėl to, bet nėra galimybių (kitaip – red.)“, – pasakoja Giedrius.
Vyras sako, kad džiaugsmų jo gyvenime nebelikę – težiūri jis, kaip pavalgyti sočiau ir pamiegoti. Giedrius džiaugiasi, kad badauti, laimei, jam netenka – žmonės ir prie Aušros vartų jį pamaitina.
„Neblogi dabar žmonės, daugiausiai lietuviai padeda. Lenkai išvis nepadeda“, – sakė jis.
Gavo 1000 eurų
Benamis kalba, kad iš pradžių jam buvo sunku ateiti prašyti išmaldos, bet nebeturint gyvenamosios vietos, vyras sako buvo priverstas prašyti pagalbos iš žmonių.
„Paskui pripratau, tapo man nuolatiniu darbu tai. Ateinu čia dieną, tada pavalgau, paskui vakare vėl ateinu. Susirenku kokius tris, keturis eurus, ir galiu eiti. Kartą žmogus man davė 1000 eurų. Tada tris mėnesius gyvenau – manęs čia nebuvo“, – kalba vyras.
Giedrius sako neįsivaizduojantis, kad dabar būtų galima susirasti darbą. Anksčiau jis su broliu dirbo prie automobilių, bet vėliau santykiai nutrūkęs. Nei su broliu, nei su sese vyras sako nebebendraujantis jau penkiolika metų.
„Pykčio ant nieko nelaikau. Niekas nėra kaltas, tik pats – visas klaidas pats padarai. Jeigu būtų galima kitaip pasielgti, kitaip gyvenčiau“, – pasakoja jis.
Vyras sako nėra alkoholikas, tačiau vyno ar sidro nusiperka kasdien. Visgi Giedrius pabrėžia, kad jis neprisigeria.
Padeda Dievas
Giedrius sako, kad jam šitoje situacijoje padeda Dievas: kai pasimeldžia, sako, žmonės ir 50, ir 100 eurų duoda.
„Yra gerų žmonių nemažai. Tie, kurie geri, jų ir prašyti nereikia – patys atneša ir maisto, ir drabužių. Pasitaiko ir piktų – dažnai tai būna pagyvenę žmonės, rėkiantys: „ko čia sėdi, pensiją gauni, tai kam pinigus renki?“ – kalbėjo vyras.
Su tos pačios dalios savininkais – kitais išmaldos prašytojais – Giedrius sako nesikivirčijantis ir dėl vietos Aušros Vartuose nekonfliktuojantys. Pasak jo, visiems čia tos vietos ir aukojančių žmonių užtenka.
Vyras sako, kad dabar vienintelė jo svajonė – gyventi po stogu.
