Sovietmečiu vaikų auklėjimas buvo visiškai kitoks nei dabar. Didžioji dauguma to laikmečio tėvų nubausti vaiką – panaudoti prieš jį fizinę jėgą – laikė normaliu ir, svarbiausia, labai efektyviu būdu. Populiariausias būdas buvo minkštos vietos plakimas diržu.
Psichologė Bogdana Jankiv papasakojo RBC-Ukraine apie šį „auklėjimo stilių“ ir kokias pasekmes jis paliko kiekvieno sumušto vaiko sieloje. Anot jos, tokia bausmė paveikė ištisas posovietinių žmonių kartas.
Kodėl Sąjungoje buvo mušami vaikai?
Vaikas turėjo kuo greičiau tapti visuomenės dalimi, neišsiskirti iš minios ir laikytis valstybės diktuojamų socialinių normų. Auklėjama buvo dviem būdais: per autoritetą ir baimę.
Iš čia atsirado ir bausmė diržu, tapusi „įrankiu“ išlaikyti įtaką – fizinę, moralinę ir psichologinę. Ne viena karta užaugo su mintimi, kad mokytis labiau padeda diržas. Tiesa, vaikai buvo mušami ne tik diržais – „auklėjimui“ buvo pasitelkiami kilimų mušekliai, skalbimo mašinų žarnos, šokdynės, šlapi rankšluosčiai.
„Nuo vaikystės piliečiams buvo „skiepyta“ bausmės baimė, nesėkmės baimė, pasmerkimo baimė. Net už parazitavimą buvo kokia nors bausmė. Todėl tai buvo iškeliama visos Sąjungos lygmeniu, sistemos lygmeniu, šeimos lygmeniu. Reikia pabrėžti, kad į panašų procesą buvo įtraukti ir suaugusieji, nes sovietinis režimas iš esmės gąsdino savo piliečius atleidimais iš darbo, partijos susirinkimais, baudomis, papeikimais ir panašiai“, – pastebi specialistė.
Kartu vyresnioji karta neįsivaizdavo, kaip teisingai auklėti vaikus. Interneto nebuvo, o knygos šia tema tiesiog nebuvo leidžiamos. Kartais laikraščiuose būdavo retų straipsnių, bet jie niekaip nepaveikė situacijos. Kalbant apie valstybės įsikišimą, sovietų valdymo laikais nepilnamečių prevencijos institucija buvo labai netobula. Tiesą sakant, vaikai buvo praktiškai neapsaugoti. Viskas, ką darė partija, – tik piešė plakatus ir kūrė propagandinius filmus.
Dažniausiai „bausmei“ buvo pasirinktas odinis diržas
Psichologės teigimu, diržas dažniausiai buvo pasirenkamas dėl to, kad jis visada buvo „po ranka“. Ypač vyrams. Juk, atsižvelgiant į to meto visuotinai priimtas normas ir pažiūras, būtent vyrai turėjo „auklėti“ vaikus, kai jie netinkamai elgiasi. Diržas tapo įtakos priemone per baimę.
„Jis kabėjo matomoje vietoje. Kad vaikas matytų šią „priemonę“. Dažniausiai juo buvo gąsdinama – kaip bausmės galimybė“, – teigė psichologė.
Poveikis kartoms
Šiuolaikiniai psichologai teigia, kad bet koks fizinis smurtas prieš vaikus blokuoja vaiko pažintinių gebėjimų vystymąsi, slopina intelektą ir domėjimąsi gyvenimu. Fizinis smurtas kaip bausmė daro didelę įtaką vaikams ir keičia jų pasaulėžiūrą bei savęs radimą.
Fizinių bausmių pasekmės gali pasireikšti įvairiai, tačiau paprastai vaikystėje tėvų skriausti vaikai auga priklausomi nuo aplinkinių nuomonės, o pašalinius žodžius priima per jautriai. Šie žmonės per daug rūpinasi tuo, ką pasakys kiti, ir dažnai bando „įtikti“, net jei tai reiškia savo interesų ar net svajonių išdavimą.
Tokie žmonės gali susirasti atitinkamus gyvenimo palydovus, kurie, pavyzdžiui, panaudos prieš juos jėgą. Taip pat atsitinka, kad fizinį smurtą patyrę žmonės susiduria su psichologiniu smurtu. Taip pažeminama jų asmenybė.
Iš viso, ekspertės teigimu, apie 70 proc. mūsų planetos žmonių vaikystėje įgytą patirtį perduoda savo vaikams.
Šaltinis: tv3.lt
