Viename aukšte su mumis gyveno vieniša senutė. Ne, ji turėjo vaikų, tiesiog jie seniai ją pamiršo. Bet ji buvo toks geras žmogus, kad visa laiptinė jai padėdavo, vaikai iš kiemo neleido jai vienai eiti į parduotuvę, išnešdavo jos šiukšles. Štai taip ją visi mylėjo. Ir, pasakysiu, buvo už ką.
Kartą, pas vieną iš kaimynų atvažiavo paviešėti tėvas. Taip pat pagyvenęs. Jis pamatė mūsų Marytę, truputį su ja pabendravo, pasėdėjo ant suolelio kartu, ir suprato, kad ši moteris tiesiog nuostabi.
Jis atvyko 2 dienoms, o pasiliko visai savaitei. Dabar abu senukai linksmai leido laiką dviese. Jiems buvo malonu bendrauti, eiti į parką pasivaikščioti. O kartą jis pakvietė ją į kiną. Kaip tik tą dieną rodė seną gerą filmą, kurį jie abu labai mėgo.
Jie išėjo į kiną, o čia po dviejų valandų į kiemą atvyksta greitoji., policija ir laidojimo biuro automobilis. O paskui juos ir Marytės vaikai. Jie keletą kartų skambino namo, niekas nepakėlė ragelio, jie ir nusprendė, kad motina numirė. Jie išsipustę gedulingai atvyko pasiimti lavono.
Tuo tarpu pagyvenę įsimylėjėliai grįžo namo. Marytė, pamačiusi prie namų savo vaikus, apsiverkė. Juk jie taip ilgai nebuvo atvažiavę, o čia atvyko nedelsiant pasiimti jos lavono.
— Vadinasi, aš turėjau numirti, kad jūs mane aplankytumėt? Butą jau, matyt, irgi pasidalinote?…
Kaip nustebo vaikai, sužinoję, kad mama išteka. Ir jau užrašė butą savo vyrui ir jo vaikams, t.y. savo kaimynams, kurie daugelį metų ja rūpinosi ir jai padėdavo.
Kaip jūs manote, ar senolė teisingai pasielgė?
