Mūsų šeimoje bręsta konfliktas. O nesantaikos kirviu tapo sodas. Tiksliau, derlius, kurį jame auginame.
Anyta turi seserį ir prieš daugelį metų joms skyrė sodo sklypus. Sodai kaimynystėje ir juos skiria tik neaukšta tvora. Anyta nustojo sodinusi daržą ir dabar tuo užsiimame mes su vyru. Auginame daržoves, žalumynus, vaisius ir uogas.
Vyro teta irgi sodina daržą. Tačiau žymiai mažiau, nei mes. Dėl amžiaus jai sunku kasti ir ravėti lysves, laistyti ir rūpintis derliumi. Sodina minimaliai, kiek suvalgys pati.
Vaikai jos daržo reikaluose visiškai nepadeda.
Tačiau derliaus apsireiškia tvarkingai. Atvažiuoti ir pasiimti visus motinos pomidorus, aguročius ir agurkus – šventas reikalas. Sukrovę daržoves į mašiną, rūksta į miestą. O tetulei lieka tuščios lysvės.
Galiausiai mums tenka dalintis savo derliumi su teta. Juk dažniausiai jai nebelieka nei agurkėlio, nei pomidoriuko. Jai savo daržovių man negaila.
Tačiau aš sužinojau, kad dalį mano derliaus ji perduoda savo vaikams. T.y.jiems maža to, kad jie pilnai susirenka daržoves iš motinos daržo, tai dar ir manąsias prigriebia.
O čia dar išvis pamačiau, kad kol manęs nebuvo, kažkas pašeimininkavo mūsų sode: buvo nupjauti žalumynai ir gūžinės salotos. Kita sodo kaimynė papasakojo, kad mano sklype pastebėjo vyro tetos marčią. T.y.ji neklaususi nuėjo į mano sklypą ir prisirovė maišą žalumynų.
Nuėjau pas vyro tetą ir pasakiau, kad be reikalo jos marti nusiskynė mano bazilikus. Aš juos auginu ne maistui, o dekoratyviniams tikslams.
Todėl apdorojau chemikalais ir jų valgyti negalima. Kad jūs būtumėte matę, kokiu greičiu ji bėgo telefono, kad paskambintų sūnui su marčia ir juos įspėtų.
Nors išties aš sumelavau: man paprasčiausiai norėjosi parodyti, kad nereikia šeimininkauti be mano žinios ir vogti mano derliaus.
Į atvirą konfliktą veltis nenoriu. Tačiau tokius įžūlėlius reikia pamokyti.
