Žinote, o juk kai kurios moterys tuo tiki…
Niekam nieko nenoriu įrodinėti…
Neseniai mano akys užkliuvo už straipsnio iš serijos „kuo 40-metės moterys geresnės už 20-metes“.
Toliau, kaip paprastai, sekė „konkurenciniai brandžių moterų privalumai“ , kurie skambėjo lyg įžeidimas.
Trumpai tariant, 40-metės patogesnės, labiau patyrusios, prieinamesnės bendravime ir joms nereikia asistuoti. Tuo ir ima.
Nepaisant to, kad straipsnis lyg ir turėtų būti man komplimentas, po jo atsirado bjaurus jausmas. Lyg mane be mano žinios būtų išnaudoję kažkam… Tik štai kam?
Ir staiga aš supratau: o juk mus, moteris, išties pastoviai baugina viena kitomis. Kiršina tarpusavyje, versdami gaišti laiką bandymams įrodyti sau ir visiems kitiems, kad tu ne blogesnė.
Vyresnes gąsdina augančia karta. Esą, saugokitės, damos, jums į pamainą jau ateina moksleivių ilgais plaukais, plonomis talijomis ir putliomis lūpomis karta. Taigi, jei nenorite likti pramestos, tai nevaidinkite neprieinamų karalienių, o rodykite iniciatyvą pačios ir greičiau važiuokite pas vyriškį į svečius. Galite tuo pačiu atsivežti barščių, kaip kompensaciją už savo „nejaunystę“.
Jaunų gražuolių, tiesa, irgi nepalieka ramybėje, laiko tonuse. Esą, mokinuke, neatsipalaiduok. Atmink, kad kol tu keli didelius reikalavimus ir gaišti brangų laiką asistavimui, kur nors už kampo tavo vyriškio jau tyko patyrusi 40-metė su čiužiniu ir barščiais. Taigi, labai neįsivaizdink, atmink, kad greitai tavo karieta virs moliūgu.
Ir juk žinote, kai kurios moterys išties ant to pasimauna. Brandžios damos aukoja gyvenimą kovai su amžiaus pokyčiais, su siaubu žiūrėdamos į kiekvieną raukšlelę ar duobutę. Jaunos mergaitės su tokia pat desperacija bando įšokti į paskutinį vagoną, kol stangrios – o juk paskui ir to nebus.
Tai primena prekybą turguje. Kai pirkėjas, nusiteikęs pirkti dešrą pas vieną pardavėją, ima girti kito pardavėjo prekę, pasakodamas, kad pas jį geriau ar bent jau pigiau. Kartais tai tikrai padeda numušti kainą. Klausimas, ar mums reikia šių beviltiškų varžybų ir ko mes iš jų norime.
Kas liečia mane, tai aš pasiduodu be kovos. Aš nenoriu būti „geresnė“, ta prasme „patogesnė“ ir „pigesnė“ už jaunas merginas, įrodinėdama savo paklausą. Aš išvis niekam nieko nenoriu įrodinėti. Todėl kad mylintis žmogus niekada nepareikalaus „nuolaidų“ dėl to, kad prekė jau užsigulėjusi arba dėl to, kad už kampo pigiau. O nemylintis vartotojas – kam jis išvis reikalingas? Ar 20-ies metų, ar 40-ies, ar 80-ies…
