Kviečiu Paryžių į pasimatymą

Kviečiu Paryžių į pasimatymą Įdomybės

Nesukūriau dar „savo“ Paryžiaus. Neturiu nei sentimentų, nei pasirinkto mėgstamiausio kūrinio iš visos grandiozinės miesto simfonijos, jeigu tikėtume, kad architektūra išties yra tarsi sustingusi muzika. Paryžiuje lankiausi du kartus.

Pirmąkart su savo vyresnėliu, kai jis buvo penktokas. Keliavome į Disneilendą autobusu, kuriame grūste prisigrūdo mokinių, mokytojų, miegmaišių ir kuprinių su dešrom ir sumuštiniais. Nakvojome irgi autobuse, todėl tąkart Paryžius man priminė didvyrius vaikus, kurie pasiryžę bet kam vardan pažinimo džiugesio. Sūnus buvo tiek užsispyręs, kad per porą dienų pamatėme ne tik patį Disneilendą, bet ir visas labiausiai lankomas Paryžiaus vietas.

Ryškiausiai prisimenu Luvrą, kuriam teturėjome valandą! Turėjome tikslą – pažiūrėti Džokondą. Pagal žemėlapį lėkėm į nieką nekreipdami dėmesio ir už savęs palikdami įspūdingas sales, amforas, įvairius eksponatus, mumijas, sarkofagus, epochas ir tūkstantmečius. Pamatėme ją. Paveikslas nedidelis, saugomas stiklo skydo, lipte aplipęs smalsiais ir vienodais kinų ar japonų turistais. Prasigrūsti arčiau šio meno kūrinio nebeturėjome laiko. Ačiū Dievui, kad visi turistai buvo žemo ūgio. Tad nufotografavome šedevrą ir tekinomis tuo pačiu keliu grįžome atgal. Dar spėjome atgaivinti kojas prie spindinčios Luvro piramidės esančiame fontane. Tada pažadėjau sau būtinai dar kartą sugrįžti.

Antrąkart atsidurti Paryžiuje lėmė garsusis teniso turnyras Roland Garros. Apsistojome jaukiame viešbutyje, kuris buvo Bulonės miško rajone. Pavadinimas man priminė Aleksandro Diuma romanuose aprašytus markizus, baronus ir jų širdies damas. Šešioliktame amžiuje čia tikrai buvo miškas, puikiai paslėpdavęs nelegalius meilės ryšius. Dabar tai tapo rajonu, turinčiu puikų susisiekimą iki svarbiausių Paryžiaus vietų. Ir vis dar laikomas Paryžiaus plaučiais. Vieną dieną ėjome Senos pakrante iki Eifelio bokšto.

Norėjome pamatyti Marso laukus, bokšto papėdėje esantį parką, kuriame augalai augo pagal karinę tvarką, o gėlės pasodintos matematiškai tiksliai. Kažkada šiame parke vyko karinės pratybos, tad griežta tvarka išliko. Labai dera geometrinės parko linijos su plieniniu bokšto ažūru. Netoli Eifelio bokšto buvo įtaisytas didžiulis ekranas, transliuojantis teniso varžybas. Teniso gerbėjai užplūdo visą pievą, kurią juosė tvarkingai surikiuoti platanai. Priminė didžiulį pikniką su tūkstančiais pledų ir pintinių, kuriuose slėpėsi vynas ir užkandžiai. Nežiūrint į tai, kad žmonių buvo daugybė, visi laikėsi teniso etiketo, o gal ir karingojo dievo Marso įsakymų, tad buvo saugu ir gera.

Šiandien nuo Grand Ogiusten krantinės keliauju link seniausio Paryžiuje Naujojo tilto. Į balto akmens šaligatvį atsimuša batų kulniukai. Šešiolikto amžiaus prabanga. Nes iki tol buvo nardei purve iki kelių, kaip karietos ir vežimai. Arkinė konstrukcija pamena tris Henrikus – antrasis sugalvojo tiltą, trečiasis jį pradėjo statyti, o ketvirtasis pabaigė statybas. Kaip tik priėjau jo statulą. Čia tiltas atsiremia į Sitė salą, esančią upės viduryje. Praėjus bronzinį Henriką IV laipteliais lipu žemyn, į jaukų Ver Galan skverelį. Apsodintas žaliuojančiais medžiais, aptvertas tvorelę, iš abiejų pusių skalaujamas Senos vandenų. Puiki vieta pailsėti ir pamąstyti. Laiko dar yra.

Po valandos su jaunesniuoju sūnumi susitinkame prie Luvro piramidės. Jis keliauja po pasaulį rašydamas mokslinį darbą. Tapo tradicija susitikti, kai jis būna arčiau namų. Paskutinį kartą su juo susitikome Amsterdame prieš kelis mėnesius. Susitikimai suplanuoti. Ką veiksime, apie ką kalbėsimės. Taupom brangų laiką. Pirmiausia pamatysime Džokondą. Neskubėdami ja pasimėgausime. Reikia leisti sieloms paliesti šį šedevrą. Galbūt suprasime, kodėl ji taip paslaptingai šypsosi. Vėliau lankysime Monmartrą, Gallery Lafajett, pasimėgausime kava ir kruasanais. Bandysime prisijaukinti Paryžių.

Reklama