Kovo 22-oji Lietuvoje. Seimas į pavasario sesijos darbotvarkę įtraukė partnerystės įstatymo, bylojančio ir apie vienos lyties partnerystę, svarstymą. Tai vyks kovo-birželio mėnesiais. Tobulėjame, demokratiškėjame ar tyčia skaldomės?
Kovo 21-oji Ukrainoje. Per parą ukrainiečiai kariai, ginantys savo Tėvynę nuo Rusijos okupantų, numušė du priešo lėktuvus, du sraigtasparnius ir sunaikino vienuolika tankų. Per tą pačią parą mūsų seimūnai, besiruošiantys mūšiams ne dėl Mariupolio, o tik dėl vienalytės partnerystės džiaugsmų, matyt, sunaikino kelis valdiškus tušinukus, apkramtė vieną valdišką pieštuką ir apmaigė ne priešo karinę mašiną, bet kompiuterio klaviatūrą. Et, kad ukrainiečiams rūpėtų tik tokios problemos – kaip įstatymiškiau sukristi į vieną lovą! Nes tik tada būsi civilizuotas.
Įsivaizduoju, kaip prie „Azov” kario, pasiruošusio verčiau žūti, bet neatiduoti Rusijos okupantams Mariupolio, prieina Seimo Laisvės frakcijos narys Artūras Žukauskas ir išdrožia paskaitą, jog ukrainietis dalyvauja skirtingų civilizacijų kare. Taip, sutiktų karys, tikrai dalyvauju. Prieš tuos, kurie civilius žudo, humanitarinius koridorius apšaudo. Prieš barbarus, pavertusius griuvėsiais mūsų miestus. O tada A.Žukauskas praneštų, kad toks rodiklis – visiškai ne rodiklis. Yra kitas rodiklis. Skirtingas civilizacijas galima atskirti iš požiūrio į vienos lyties partnerystę. Kas jos nepalaiko, yra už vieną tautą, vieną reichą ir vieną fiurerį.
Suprask – palaiko Vladimirą Putiną ir Adolfą Hitlerį. O kas vienalytę partnerystę palaiko – yra už demokratines laisves. Aišku, šis pokalbis – tik fantazija. O jei įvyktų realybėje, labai tikėčiausi, kad mokslingasai Seimo narys nemokėtų ukrainiečių kalbos. Nes rizikuotų nuo įsikarščiavusio „Azov” kario gauti į akį. Kad zyzia nenumušęs nė vieno drono ir kažkodėl įsivaizduoja, kad ukrainietis karys kovoja, žūsta už lovą. O ir Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis ne kalbomis apie lovą palaiko Ukrainos karių ir visų piliečių kovinę dvasią. Tad ir įpainioti Ukrainos tragediją į kai kurių mūsų seimūnų farsą yra makabriška, nežmoniška. Na, tiesiog nepadoru.
Mirti dėl Okeanidės
Dabar visi nori pasišildyti, susireikšminti, kažką gauti ar bent suvesti su konkurentais senas sąskaitas, prisidengę Ukrainos skausmu ir didvyriškumu. Tačiau įsivaizduokime, ar ukrainiečiai kariai irgi lygiai taip pat ryžtųsi aukotis, žūti dėl savo valstybės, jei jų kariuomenei vadovautų Okeanidė. Įsisegusi auskarą, pasidažiusi lupytes, sijonuota ir apsiavusi aukštakulniais. Tikiu, kad vyrus, kaskart vos ne vaikiškai džiūgaujančius, švilpiančius, šokančius, kai numuša priešo lėktuvą, įkvėptų Pamela Anderson ar kita panašių gabaritų blondinė.
Na, šiek tiek. Nes ir kare reikia šmaikštesnių emocijų. Tačiau vis vien nemanau, kad visas pulkas, kuopa, divizija džiaugsmingai sutiktų mirti dėl LGBT reikalų. Ukrainiečiai šiuo atžvilgiu netgi radikalesni už rusus. Galų gale, o kam mirti, jei ir Lietuvoje dėl LGBT reikalų niekas nemiršta. Tik kitaminčius vadina daugiau nei 80 metų atsilikusiais.
Velykos be turinio
Ukrainietis aktorius tik todėl įkūnija personažą Verką Serdiučką, kad ukrainiečiams toks personažas juokingas. Todėl lygiai tokia pati juokinga jiems atrodytų Okeanidė. O kas juokina? Tai, kas nėra norma, visiškai disonuoja su realybe, tai, kas yra vienetas, keli vienetai ir masiškai netiražuojama. Ukrainiečiai netiražuoja Serdiučkų masiškai.
Kaip ir mes masiškai netiražuojame Okeanidžių. Kodėl? Dalia Grybauskaitė pasakytų, kad visuomenė dar nepribrendo, o medikai – kad negalima paauglio, kuriam Lietuvoje 2022 m. kovo 22-ąją dar nesikala barzda, įsivaizduoti kaip barzdoto dėdės. Dabar Seime diskutuoti apie vienalytę partnerystę ar pavasario sesijoje gal net priimti tai įteisinantį įstatymą yra visuomenės skaldymas. Ir veidmainystė.
Nes per Velykas dauguma Seimo narių, balsavusių, kad į Seimo pavasario sesijos darbotvarkę būtų įrašytas Partnerystės įstatymo svarstymas, vien iš bandos instinkto bruksis į bažnyčias, gal net giedos „aleliuja!”, o per Verbų sekmadienį girsis socialiniuose tinkluose, kad nusipirko verbą. Nors žino, kad Bažnyčia vienalytei partnerystei nepritaria. Kita vertus, tai Laisvės partijos išlikimo klausimas. Jei neišsikovos nei mažo kiekio narkotikų dekriminalizavimo, nei vienos lyties partnerystės, praras elektorato pasitikėjimą.
Neskaldo, bet skaldo?
Kadangi turiu draugų gėjų ir nežadu jų atsisakyti, nes jie – santūrūs, inteligentiški menininkai, estetai profesionalai ar šiaip malonūs pašnekovai, mane iš principo jaudina tik absurdas, kad parlamentinės valstybės parlamentas masiškai nesuvokia, kokioje šalyje gyvena ir priiminėja įstatymus. Taip Sacharoje gali priimti hidroelektrinių ir pingvinų perėjimo vietų apmokestinimo įstatymus. Dauguma piliečių vienos lyties partnerystei nepritaria. Nemanau, jog ši nuomonė pasikeis iki liepos, kai baigsis Seimo pavasario sesija.
Visuomenės apklausos šiuo klausimu vieningos, vadinasi, kol Seimas šiuo klausimu diskutuos, jis visuomenę provokuos. Vaipysis, erzins, sąmoningai pilstys žibalą. Tad turėsime susipriešinusius, piktus, nekantrius, įžeidžius piliečius. Tiek pritariančius vienalytei partnerystei, tiek nepritariančius. Tarpusavyje konfliktuojančius. Viena aišku, kad visuomenė bus visiškai persmelkta nuomonių, įsitikinimų maišalynės. Visiško vertybinio chaoso! Ir būtent tada, kada turėtume būti vieningi! Tai ar ne ant Putino malūno pilame vandenį?
Iš 113 parlamentarų 62 pageidavo, kad Partnerystės įstatymo svarstymas būtų įtrauktas į Seimo pavasario sesijos darbotvarkę. Prieštaravo tik 48, o 3 – susilaikė. Viktorija Čmilytė-Nielsen mano, kad diskusija – apie Partnerystės įstatymą yra būtina. Galbūt. Bet tas parodo, kad ir toliau kiršinsimės. Suaktyvinti ne kokio nors seniūno, aktoriaus, kunigo, bet Seimo daugumos.
Šiuo metu yra paplitusios kelios madingos negabių literatų klišės – „naratyvas”, „tyliai rūko kamputyje”, „skambina pavojaus varpais”, „apima svetimos gėdos jausmas”. Patikėkite, kas masiškai kalba klišėmis, nieko asmeniško nejaučia, nes klišių vartojimas – buko, nekūrybingo asmens požymis. Atsargusis bukas tik prisišlieja prie daugumos. Kad jaustųsi saugus ir galėtų ant kitaminčių kiauksėti. Bet tas kiauksėjimas toks gėdingas, kai dėl savo tikslų įpainiojama Ukraina, skaičiuojanti nukenksmintus tankus, sugriautus miestus ir savo žuvusius vaikus, kurių neišgelbėjo nei Karlsonas nei Frekenbok.
