Leninas kuria šedevrą

Leninas kuria šedevrą Žmonės

Nuo gimimo Vladimiras Iljičius Leninas nebuvo nei ydingas, nei blogas žmogus. Volodia gimė ir užaugo kaime. Šalia buvo miškas. Eglių apsuptyje jis mėgo tyrinėti žolę ar vabalus, klausytis paukščių čiulbėjimo ar žvejoti upelyje. Jis buvo gabus, tikras moksliukas – mėgo skaityti knygas, rašyti, todėl tėvai pasistengė, kad jis įstotų į teisės akademiją.

Studijuodamas Leninas pamilo Markso ir Engelso filosofiją, jų idėjas apie socializmą ir tobulą utopiją. Jį labai žavėjo Prancūzijos revoliucija. Ta idėja, jog tauta gali nulinčiuoti savo karalius, o toliau ir vėl gyventi rafinuotai, išsaugodama savo aristokratiškumą, kultūrą ir elgesį. Leninas gimė pasiturinčioje šeimoje, pats irgi buvo dabita. Tačiau jame gyvenęs teisingumo jausmas nedavė ramiai gyventi, matant aplink skurstančius valstiečius. Jo širdyje užgimė revoliucijos ugnis. Jam tobulas atrodė socializmas – kur visi lygūs, dalijasi, vieni kitų neišnaudoja, kur vargšai nenuskurdę, o turtuoliai nelobsta. Tad netrukus Leninas pradėjo savo revoliucinę veiklą, o jo audringos kalbos sulaukdavo pritarimo.

1917 metų spalio revoliucijos, Lenino sukeltą „šedevrą“, kuris pervertė carinės Rusijos gyvenimą ir galiausiai padalijo pasaulį į kapitalistinį ir socialistinį lagerius, išvakarėse Vladimiras Iljičius susapnavo sapną. Jis guli Hado duobėje, sklinda baisus tabako, mėšlo ir kraujo dvokas, svilina pragariška ugnis. Suprato, kad tai Liuciferis katiluose svilina nuogus lyg Adomas ir Ieva žmones.

Liuciferis su didžiuliu spuogu ant kaktos, priėjo prie Lenino, prikišo savo spuogą ir mosteldamas į smaloje besiraitančias būtybes pratarė: „Per tave man tiek rūpesčių, kad net spuogas iškilo. O kur man šituos sukišti, kilmingieji juk?“ – parodė į be galvų stovinčius carų Romanovų šeimą su šešiais vaikais. „ O dar visi tie vagonai su žmonių lavonais, kraujo klanai, kuriuos reikia iškuopti, nesibaigiantys kūnai ir sielos, kuriuos reikia išskirstyti į stalčius.“ Leninui tokie vaizdai kėlė šiurpą, bet jis pasakė Liuciferiui, tiek žudynių nenori, jis tiki, kad jo revoliucija yra kilnus dalykas, kuris pabudino miegančią kankinamą tautą iš miego, kuris visiems po lygiai padalins duonos, kad svarbiausia yra lygybė ir dalijimasis viskuo, kad dėl žmonijos jis stengiasi sukurti socializmą.

„Nori kurti, tai kurk. Bet atmink, kad tavo dienos irgi skaičiuojamos“, – pasakė jam Liuciferis. „Už tai, kad esi svieto lygintojas, žmonės tave atsimins, todėl niekad nei tavo siela, nei kūnas neturės ramybės. Net ir tavo lavono niekas neužkas, visi į jį nuolat spoksos, neturėsi kur pasislėpti“, – Liuciferis parodė Leninui jo paties kūną, gulintį stikliniame karste, apsuptą daugybės varguolių, ir šiurpiai užsikvatojo.

Po tokio klaikaus košmaro Leninas prabudo visas išpiltas šalto prakaito.

Už kelių valandų, kai šarvuotis Potiomkinas davė signalą, nuo galvos iki kojų apsiginklavę bolševikai lyg skėriai pradėjo siaubti Peterburgo Žiemos rūmus.

Reklama