– Mama, o kaip jūs gyvenote senovėje? – paklausė manęs vaikai likus kelioms dienoms iki mano 55-mečio.
Dabar aš ir pati negaliu tiksliai pasakyti, kaip aš gyvenau toje gilioje senovėje be mobilaus ryšio, planšečių, kompiuterių, skalbimo mašinos, indaplovės, automobilio…
Aš neprisiminsiu, kokį telefoną aš turėjau iki dabartinio, bet aš gerai prisimenu rąstinį mano prosenelės namą, kur mane atveždavo žiemą.
Aš prisimenu, kaip bijodavau laikrodžio su gegute, kaip garsiai jis tiksėjo ir kaip kasdien močiutė traukdavo grandinėlę su svareliais.
Aš prisimenu, kaip gera būdavo šildytis ant krosnies, prisižaidus kiemo pusnyse. Aš prisimenu, kokios ryškios sniegenos sulėkdavo į šermukšnį.
Aš prisimenu drobinį maišelį su moliūgo sėklomis, kuris gulėjo ant krosnies, kad jos nesudrėktų.
Iš kitų skanėstų aš prisimenu raugintus obuolius. Antaniniai. Bačka su obuoliais stovėjo prie įėjimo į rūsį. Močiutė atnešdavo juos emaliuotame dubenėlyje sulinkusiu kraštu. Šalti, kažkokie sūriai rūgštūs ir lyg truputį gazuoti. Pats geriausias skanėstas!
Aš neprisimenu, kokios firmos mano kompiuteris, ar televizorius, ar indaplovė, kuriais aš naudojuosi kasdien. Bet ir po daugybės metų aš prisimenu avies vilnos kvapą. Jo neįmanoma su niekuo supainioti.
Nešvari vilna buvo susukta į seną antklodę ir laikoma tvarte.
Vakare šį ryšulį įnešdavo į namus, imdavo po truputį ir rankiodavo iš jo šiukšles. Man labai norėjosi dalyvauti šiame įdomiame suaugusiųjų procese. Pirštai iškart pasidarydavo purvini ir riebaluoti.
Tačiau išvalyta vilna atrodė visiškai kitaip, kaip didelis debesis.
Aš prisimenu, kaip mikliai pagyvenusi močiutė spausdavo ratelio pedalą ir stebuklo nuojautą, kai medinis ratas imdavo suktis.
Aš prisimenu didelius išbalintus ir išskalbtus vilnos pundus su varvančiu į didelę cinkuotą skardą vandeniu.
Aš neprisimenu paskutinio viešbučio, kuriame buvau apsistojusi, pavadinimo, bet aš prisimenu iškūrentą krosnį ir save sėdinčią geldoje prie jos, kaip man plovė galvą kiaušiniu, kaip susupdavo į dideles šiurkščias pačių austas kanapinio audinio atraižas.
Aš neprisimenu nė vieno telefono numerio, be savo dukterų numerių, bet aš prisimenu kaip pavasarį iš po sniego pasirodydavo riebi juoda žemė, kaip parskrisdavo kregždės, kaip iš lizdų, godžiai žiodami snapus, cypdavo jaunikliai, kuriems nelaimingi tėvai nespėdavo nešti sliekų.
Aš nežinau, kaip gyventi be skalbimo mašinos, bet žinau, kaip gražiai ir keistai vandenyje plūduriuoja skalbiniai, kuriuos močiutė dviračiu veždavo skalauti lediniame pavasario upelyje.
Aš neprisimenu, kas buvo vakar, bet prisimenu tiek daug iš „senovės“, kad negaliu suprasti, aš gyvenu dabar ar iš tiesų gyvenau tada…
