Praėjus 20 metų, nusprendžiau pamokyti klasės vadovę ir visus klasiokus, kurie juokėsi iš manęs mokykloje.
Aš užaugau neturtingoje šeimoje. Tėtis paliko šeimą, kai buvau dar labai mažas. Todėl mamai teko mane auginti vienai. Ji dirbo, kad mums pakaktų pačių būtiniausių dalykų. Tik štai dirbo ji mokykloje, kurioje aš mokiausi, ir dirbo valytoja.
O po pamainos mokykloje vakarais dar tvarkydavo parduotuves. Patys suprantate, kaip vargingai mes tada gyvenome. Bendraklasiai tyčiojosi iš manęs. Visi mano drabužiai buvo seni, kartais per maži. Apie jokius madingus daiktus tuomet negalėjau nė svajoti.
Tačiau visi mano bendraamžiai juos turėjo. Niekada nesigėdijau mamos ir visada padėdavau plauti mokyklos grindis po pamokų. Stumdydavau suolus, valydavau lentas. Man buvo taip gaila jos – mačiau, kaip sunkiai ji dirba. Draugų neturėjau – visi manęs gėdijosi.
O klasiokai šaipėsi. Be to, mokytoja visada buvo už tuos, kurie iš pasiturinčių šeimų. Mama neturėjo galimybės laiku duoti pinigų į visus fondus, įnašus, todėl mokytoja visada atsigriebdavo ant manęs. Kartą ji man pasakė žodžius, kurie mane labai įskaudino.
Ir juos aš prisimenu visą gyvenimą. Kartą ji pasikvietė mane prie lentos ir pradėjo šaipytis. Sakė, kad toks kaip aš niekada nieko nesugebės pasiekti gyvenime. Kad aš – valytojos sūnus. Todėl mano gyvenimo kelias jau numatytas. Nieko daugiau gyvenime nepasieksiu, tik tapsiu kiemsargiu.
Jos žodžiai įsigraužė man į širdį. Nors tada tebuvau vaikas. Man buvo 14 metų. Baigęs mokyklą, įstojau į statybos inžinerijos universitetą. Įsidarbinau gerame darbe, o po kelių metų įkūriau savo statybos firmą.
Ir štai praėjus 10 metų po mokyklos baigimo mane pakvietė į klasiokų susitikimą. Man labai nesinorėjo ten eiti, prisimenant, kiek visko jie man padarė mokyklos metais. Niekada nesinorėjo prisiminti mokyklinių laikų.
Tačiau pasikalbėjęs su mama, nusprendžiau eiti ir nušluostyti visiems nosis. Bankete taipogi buvo klasės auklėtoja. Klasiokai organizavo susitikimą brangiame restorane ir klasės vadovė visų klausinėjo, kas ko pasiekė šiame gyvenime. Vienas dirbo taksi, kitas tapo advokatu, trečias – buhalteriu…Atėjo ir mano eilė. Visi ėmė gudriai šypsotis.
O aš paprasčiausiai pasakiau, kad dirbu statybų srityje. Visi susižvalgė, manydami, kad esu paprastas dažytojas-tinkuotojas ar pagalbinis darbininkas. Neneigiau ir nieko neaiškinau.
Tačiau banketo pabaigoje paprašiau mikrofono ir paskelbiau, kad noriu apmokėti visą renginį – geros valios gestas. Iš visų pusių pasigirdo komentarai, kad tai labai brangu. Tik jie dar nežinojo, kas bus toliau po mano pasiūlymo.
Po to pasakiau, kad šis restoranas – mano ir dėl apmokėjimo neverta pergyventi. Kad šiuo metu galiu sau tai leisti. Ir tokiu būdu visiems atsidėkoti, kad kadaise jų patyčių ir žeminimo dėka nepalūžau, o pasidariau dar stipresnis ir iki paskutinio tikėjau savimi ir savo jėgomis. Dėl tokio momento, kai visi stovėjo atvipusiais žandikauliais, vertėjo gyventi ir dirbti.
Visam laikui atsiminsiu apstulbusius jų veidus. O mokytoją po šventės pasisiūliau parvežti namo savo naujutėliu Mersedesu. Taip man pavyko gerai atkeršyti tiems, kurie įžeidinėjo mane visus mokyklinius metus. Įrodžiau jiems, kad nesvarbu, iš kokios šeimos tu kilęs. Svarbiausia – tai siekti tikslo ir augti. O savo mamą apgyvendinau pajūrio miestelyje, jaukiame ir gražiame name.
