Mes buvome susituokę 8 metus ir visus šiuos metus namie mačiau vyrą tik horizontalioje padėtyje. Na, galima atmesti „keliones“ nuo buto durų iki migio ir iki vietų, būtinų organizmui, be to, virtuvė prie tokių nepriskiriama. „Jo didenybė“ prašydavo patiekti jam vakarienę prie sofos, kadangi labai pavargo.
Taip, Ąžuolas dirbo, kartais padirbėdavo ir šeštadieniais, tačiau vadybininko darbas prie kompiuterio nesuteikia tokio alinančio krūvio, kad kimštum maistą gulėdamas ant šono. Šis vaizdas mane siutino, tačiau kenčiau sukandusi dantis, juk vyras!
Uždirbo jis neblogai, mums nieko netrūko, nors ir aš įnešdavau svarų indėlį į šeimos biudžetą. Turėjome viską – mašiną, šiuolaikišką butą, gerai rengėmės, nebuvo tik normalaus šeimyniško bendravimo.
O man taip norėdavosi pasėdėti su juo vakarais, pasikalbėti, suprasti, kad aš ne tik namų tarnaitė, bet ir tas žmogus, su kuriuo dalijamasi savo mintimis, domimasi problemomis, tuo, kas ant širdies ir t.t.
Sūnelis nuo tų dienų, kai dar ropinėjo, įprato, kad žodžiai „sofa“ ir „ tėtė“ rašosi kartu ir netrukdė jo kūnui, žaisdamas mašinėlėmis savarankiškai. Tėtės nejaudino pažymiai mokykloje, ką apie mūsų sūnų sakė tėvų susirinkime, na ką ten pažymiai, jis nė nežinojo, kur yra ta mokykla ir kuo vardu mokytoja.
Nedidelis atokvėpis būdavo tos 7-10 dienų per metus, kai mes vykdavome atostogauti, nors ir ten vyras siekdavo maksimaliai praleisti laiką gulėdamas viešbučio kambaryje: „Gal jūs vieni į pliažą nueisite?“ Garbės žodis, jei ne sūnus, aš eičiau viena ir esu įsitikinusi, kad nenuobodžiaučiau pliaže be vyriško dėmesio!
Per mūsų bendro gyvenimo metus aš išmokau kalti vinis, galąsti peilius, remontuoti rozetes, pakeisti įvairiausias detales ir dar daug ko, ką paprastai daro vyrai.
Ąžuolo tai visiškai nejaudindavo ir neužgaudavo jo vyriškojo ego, jis abejingai stebėdavo, kaip aš darbuojuosi instrumentais (jei matydavosi nuo sofos).
Jo charakteris mane stebino. Vyras niekada nekeldavo balso, tuo labiau – nemušdavo manęs, apskaičiuotai ir be fanatizmo kartą savaitėje atlikdavo santuokinę pareigą, jei aš pareikalaudavau, nelakstydavo į kairę, nešvaistydavo pinigų.
Todėl visos mano draugės, kai aš skųsdavausi Ąžuolu, nustebusios gūžčiodavo pečiais, esą, iš gero gyvenimo nebežinai ko norėti, na drybso sau diedas, ir tedrybso!
Galų gale man tai nusibodo ir aš padaviau skyryboms. Vyro ši naujiena nenustebino, nebent nuliūdino žinia, kad teks eiti į teismo rūmus, užuot leidus laiką ant sofos. Mes išsiskyrėme taip pat, kaip ir gyvenome – be emocijų, lyg tų 8 metų nė nebūtų buvę.
Iš pradžių po skyrybų širdies gilumoje svarsčiau, ar nepasikarščiavau, galbūt draugės teisios, galėjo sau drybsoti! Kažkuria prasme nerimavau, kaip jis maitinasi, kaip susidoroja su savitvarka, juk anksčiau tai buvo mano užduotis.
Bet maždaug po 7 mėnesių sutikau savo buvusįjį su kita moterimi ir iš nedviprasmiško jų elgesio supratau, kad Ąžuolas neliūdi. Atrodė jis puikiai, ar tai jo nuopelnas, ar naujosios išrinktosios.
Tiesa, nežinau, kas vyksta, kai jis peržengia namų slenkstį, ar bėga prie sofos, ar elgiasi kažkaip kitaip? Na ir gerai, svarbiausia, kad mano bute sofa dabar laisva!
