Mano naujas vyras taip gerai sutarė su mano dukra, o aš visiškai nieko neįtariau, tačiau netrukus namie ėmiau pastebėti keistus dalykus

Žmonės

Niekada nemaniau, kad man taip nutiks. Istorija kaip kine. Mane išdavė du artimiausi žmonės. Jūs pagalvojote, vyriškis ir artima draugė, bet ne, dar blogiau. Vyras ir tikra dukra. Buvau ištekėjusi dukart. Pirmasis mano vyras buvo Romanas.

Iš pradžių viskas buvo gerai, tačiau vėliau supratome, kad esame svetimi vienas kitam. Tuo metu dukrai buvo jau 4. Mes nenorėjome gyventi kartu vien tik todėl, kad „ką žmonės pasakys?“ ir būti nelaimingi, likdami kartu dėl dukters, todėl priėmėme teisingą sprendimą skirtis. Jis padėjo su dukra. Dabar mes draugai, aš pažįstama su jo žmona. Antruoju mano vyru tapo Valdas.

Dukrai buvo 15, kai mes susituokėme. Jie iškart rado bendrą kalbą. Vyras dovanojo jai brangias dovanas, nepaisydamas to, kad aš prieš tokį dukters lepinimą, o dukra netrukus ėmė jį vadinti Valduku. Jis sakė, kad taip jaučiasi esąs jos tėvas, juk tą patį padarytų dėl savo dukters. Aš tik džiaugiausi dėl to.

Bėgo metai, dukra užaugo, iš mergaitės virto figūringa gražuole. Ji keitėsi akyse. Ėmiau pastebėti, kad mano santykiai su ja darosi vis šaltesni. O štai su mano vyru tik į gerąją pusę. Jų santykiai buvo puikūs.

Dukra baigė kolegiją, įsidarbino, o mūsų santykiai taip ir nepasitaisė.

Ir štai kartą pamiršau namie darbo dokumentus, grįžau jų. Vyro mašina stovėjo kieme. Pamaniau, kad jis irgi kažką pamiršo ir grįžo namo. Įėjusi į butą išgirdau keistus garsu. Tikėjausi pamatyti mūsų kaimynę ar kolegę iš darbo, tačiau ne tikrą dukterį.

Po to viską prisimenu kaip per miglą. Prisimenu tik, kad paėmiau šluotą ir įsiveržiau į kambarį. O paskui stebuklingai atsidūriau darbe. O vakare, kai grįžau namo, nebuvo nei vyro, nei dukters, nei jų daiktų. Praėjo daug laiko, tačiau žinių iš jų nebuvo.

Su Valdu susisiekiau, ieškojau dukters, tačiau jos taip ir neradome. Ir tik praėjus 5 metams gavau nuo jos laišką. Rašo, kad ištekėjusi, turi vaiką, gyvena Airijoje, prašo mano atleidimo ir kviečia į svečius. Skausmas, žinoma, su laiku atlėgo, tačiau atleisti jiems aš taip ir nesugebėjau.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
Laisvadienis.lt