Mūsų tėvai gyvena 5 aukšte. Mes su sese užaugome ir apsigyvenome atskirai. Mama su tėčiu pasirūpino tuo, kad kiekviena mūsų būtų aprūpinta būstu, todėl nupirko mums butus. Taigi, čia pas mus viskas gerai. Tačiau nuo tada mūsų tėvai nebeturi jokių santaupų.
Jie abu pensininkai. Mūsų tėvas dažnai serga, todėl beveik visa jų pensija išeina vaistams. Apie kokias santaupas galima kalbėti. Juolab laikai nelengvi. Tačiau mes su sese nepratusios laukti, kol tėvai sėdės be pinigų. O jie niekada ir nepasakys.
Paims skolon, o paskui vis tiek teks atiduoti. Pasitarusios su sese nusprendėme padėti tėvams ir duoti jiems kas mėnesį 300 eurų. Mums abiem tai ne tiek daug, o jiems tie pinigai tikrai pravers. Aš jau pasiruošiau kalbą, kad įkalbėčiau juos priimti šiuos pinigus. Tačiau mūsų nustebimui, mama paėmė pinigus ir dar džiaugėsi, kokie mes geri vaikai.
Neseniai 4 aukšte apsigyveno pensinio amžiaus moteris. Ji beveik su niekuo nebendravo, retai išeidavo iš namų. Močiutė atrodė uždara ir nekalbi. Kaimynai, pamatę, kad moteris nenori su niekuo bendrauti, nustojo ją kalbinę. Kaip sau nori. Tačiau gyventi jai nebuvo lengva.
Visi matė, kaip ji skaičiuoja centus pirkdama produktus. Namo parsinešdavo pagrinde duonos ir daugiau nieko. Niekas niekada jos nelankydavo. O kartą mano mama išėjo su ja iš namų tuo pačiu metu. Ji pasidomėjo, kodėl kaimynė visada perka tik duoną. Kaimynė pažvelgė į mamą ir apsiverkė.
Skundėsi maža pensija, o juk dar reikia mokėti komunalinius. Todėl jai lieka tik duonai.
– O vaikų jūs turite? – pasidomėjo mano mama.
– Jie ir nupirko man šį butą, mano juk pardavė. Pinigus pasiėmė, pasakė, kad man pakaks vieno kambario. O jei aš mirsiu, jiems praneš. Štai taip.
Negi aš taip išauklėjau savo vaikus? Nesuprantu, ką praleidau jų auklėjime.
Mamai pasidarė gaila šios moters? Bet kaip padėti? Neseniai mama ėmė dalintis su močiute tuo, ką atvežame mes. O dar ji laiminga, turėdama mus.
